Savo teritorijos beveik nesaugojo
Krymas nuo pat jo užkariavimo XVIII a. buvo gyvybiškai svarbus Rusijos imperijos, Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos laivynui. Čia 1853-1856 metais vykusio Krymo karo metu Rusija patyrė vieną didžiausių pažeminimų.
Jungtinės britų, prancūzų, turkų ir Sardinijos Karalystės pajėgos sekinančiame kare įveikė rusus, o Sevastopolis buvo sugriautas ir užimtas. Vienu pralaimėjimo simboliu tapo pačių rusų nuskandinti laivai Sevastopolio uosto prieigose.
Vėliau, jau Sovietų Sąjungos laikais Kryme buvo įrengtos svarbiausios Juodosios jūros laivyno bazės, tarp jų ir milžiniška povandeninių laivų bazė. Iš čia rusai mėgino kontroliuoti Juodąją jūrą ir skleisti savo įtaką Viduržemio jūros vandenyse.
Po įtampos periodo, kuris sekė nuo Ukrainos nepriklausomybės, Ukrainai priklausančiame Kryme susidarė paradoksali padėtis: autonominė respublika priklausė Ukrainai, tačiau Kijevas leido formaliai savo karine baze Sevastopolyje naudotis Rusijai. Tai 2010-ųjų Charkovo susitarimu įtvirtino dabar jau nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius. Leidimas buvo pratęstas mažiausiai iki 2042 metų.
Tačiau ne tik Ukrainos laivynas, bet ir kariuomenė turi tik simbolinę galią autonominiame regione – oficialiai čia tėra dislokuota lengvai ginkluota brigada iš 3,5 tūkst. karių. Visi Ukrainos kariškiai šiuo metu yra bazėse, kurias laiko apsupę Rusijos kariškiai bei vietiniai platesnės Krymo autonomijos šalininkai.
Ukrainos oro pajėgos Kryme taip pat nėra pajėgos pasipriešinti – Belbeko oro pajėgų bazėje yra dislokuota viena naikintuvų MIG-29 eskadrilė iš kelių dešimčių orlaivių, tačiau bazę taip pat laiko apsupę rusų kariškiai, kurie jau perėmė aplinkinėse kalvose esančių radarų kontrolę.
Krymo paėmimas Rusijai buvo gana lengvas, iš dalies dėl to, kad Ukrainos pozicija buvo atsargi. Esminis momentas – jie turėjo neatsakyti į Rusijos provokacijas.
Vadų kaita ir išdavystės pakenkė moralei
Ukrainos ginkluotosios pajėgos, kurios bejėgiškai stebėjo, kaip per pastarąsias savaites nuolat keitėsi sausumos, laivyno, oro pajėgų vadai lieka priklausomos nuo politinės situacijos. Tokią poziciją – nesikišti į vidinį politinį konfliktą šalyje Ukrainos armija demonstravo pastaruosius mėnesius, kai šalį krėtė protestai.
Dabartinis karinio štabo viršininkas, generolas leitenantas Michailas Kutsynas, perėmė darbus tik penktadienį, kai po kelionės į Krymą iš pareigų buvo atleistas admirolas Jurijus Ilyinas.
Admirolas J.Ilyinas savo poste taip pat išbuvo trumpą laiką – V.Janukovyčius jį paskyrė tik vasario 19 dieną, kai buvo atsisakyta Ukrainos kariuomenės generalinio štabo vado Vladimiro Zamano pareigų. Jis buvo atleistas, nes, kaip pats vėliau tikino, nenorėjo pulti protestuotojų Kijeve. Be to, didžiausią smūgį Kijevui sudavė vos praėjusią savaitę laivyno vadu paskirtas Denisas Berezovskis.
Jis išdavė savo šalį ir prisiekė ištikimybę Krymo autonominei respublikai, kurioje jau šeimininkauja rusai. Dabar susidarė paradoksali situacija, kai dėl kelių Sevastopolyje likusių ir rusų laivų bei karių blokuojamų Ukrainos karo laivų kontrolės pešasi du karininkai - D.Berezovskis ir Kijevui ištikimybę prisiekęs Serhijus Gaidukas.
Visi šie pasikeitimai turėjo tapti pamoka kariškiams likti nuošalyje nuo politikos ir pilietinių neramumų, tačiau tai neapsaugojo nei jų nuo smūgio moralei.
Be to, paaiškėjo, kad Ukraina neturėjo realaus nenumatytų situacijų plano, jeigu „broliška“ Rusija užsimanytų perimti Krymą. Londone įsikūrusio prestižinio analitinio centro RUSI ekspertas, karo analitikas Igoris Sutiaginas teigė neabejojantis, jog Rusijos pajėgos teoriškai galėtų įsikišti ir kitur Ukrainoje.
Vakarų Ukraina priešintųsi ginklu?
Tiesa, jis pabrėžė, kad tokiu atveju Rusijai prireiktų gerokai daugiau karių – mat Ukrainos teritorija yra milžiniška, o rizika, kad rusų kariai, skirtingai nei Kryme, susidurtų su įnirtingu pasipriešinimu lieka nemaža.
Ukrainoje paskelbus mobilizaciją kai kurių dalinių vadai noriai įleidinėjo žurnalistus ir rodė, kaip iš sandėlių traukiama ginkluotė, kariai ruošia dėžes su šaudmenimis.
O žurnalistų kalbinti karininkai tikino, kad vykdys centrinės valdžios Kijeve įsakymus. Be to, esą neatmetama, jog priešintis galėtų ne tik reguliariosios šalies pajėgos, bet ir nacionalistiškai nusiteikę ukrainiečiai, kurie suformuotų partizanų būrius.
„Nors Ukrainos kariuomenei buvo skiriama nepakankamai lėšų, tačiau ji galėtų ne tik pasipriešinti. Ji gali nuveikti daugiau nei Gruzijos armija 2008-siais vykusio 5 dienų karo su Rusija metu, – pastebėjo „Jane’s Intelligence Review“ redaktorius Matthew Clementsas. – Bet koks didelis konfliktas su Ukraina taip pat atskleistų daug esminių Rusijos armijos silpnybių“.
Stevenas Piferis, buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje, pastebėjo, kad jeigu rusų pajėgos bandytų judėti į Rytų Ukrainą, būtų ukrainietiškų dalinių, kurie bandytų priešintis. Be to, atsirastų daug žmonių iš Vakarų Ukrainos, kurie sakytų, kad „tai yra proga man būti tokiu, koks buvo mano senelis ir kovoti prieš komunistus“.
Jau savaitgalį Ukrainoje paskelbus mobilizaciją, kai kuriuos karinius komisariatus (mobilizacinius punktus) Vakarinėje šalies dalyje užplūdo daugiau norinčiųjų pareigą šaliai atlikti ukrainiečių, nei yra galimybė visus juos apgyvendinti, aprūpinti ir apginkluoti.
Vis dėlto Strategijų analizės ir technologijų centro Kariuomenės tyrimų instituto Maskvoje direktorius Ruslanas Pukhovas pastebi, kad Ukrainos armijai koją pakištų ir sovietinis palikimas. Daugelis kovingiausių dalinių yra išsidėstę bazėse, esančiose Vakarinėje šalies dalyje.
Šaltojo karo laikais šios bazės buvo įrengtos su vieninteliu tikslu – Ukrainoje stovėjo prieš Vakarus paruoštos mesti rezervinės divizijos, o Rytų Ukrainoje stiprių dalinių nebuvo nei anuomet, nei dabar.
Menkas kariuomenės dalinių išsidėstymas Rytinėje šalies dalyje komplikuoja bet kokį atsaką, pvz., jeigu Rusija pasirinks jėga paremti prorusiškus aktyvistus, kaip tai padarė Kryme. Pranešama, kad prorusiškai nusiteikę demonstrantai jau užgrobė administracinius pastatus Charkove, Donecke, kituose Rytų Ukrainos miestuose ir paprašė Rusijos pagalbos. Būtent po tokių sovietų laikus ir „darbo liaudies“ prašymus menančių pareiškimų Rusija praėjusią savaitę nusiuntė karius į Krymą.
Ginklų kovai yra, bet jie pasenę
Formaliai Ukraina turi vienas didžiausių kariuomenių Europoje. Remiantis Ukrainos kariuomenės tinklapiu, ji turi apie 130 tūkstančių karių ir apie milijoną aktyviojo rezervo karių. Nors karo prievolė Ukrainoje neseniai buvo panaikinta, joje vis dar dominuoja paskutinė šauktinių laida.
Ukraina po Sovietų Sąjungos žlugimo iš dalies reformavo savo karines pajėgas, kai jos buvo padalintos į dideles divizijas.
Šiuo metu kariuomenė sudaryta iš mažesnių, mobilesnių brigadų, kurios karių skaičius buvo mažinamas.
Tačiau jei „popieriuje“ NATO valstybių patirtimi paskatintos reformos atrodo gražiai, realybėje Ukrainos ginkluotosios pajėgos vis dar įstrigusios praėjusiame dešimtmetyje.
Šalį krečiant ekonominei krizei finansavimas išlieka nepakankamas, modernizavimo programos stringa, karių mokymui neužtenka priemonių, o turima ginkluotė morališkai tebėra pasenusi.
Be to, per pastaruosius metus Ukrainos kariuomenę paliko tūkstančiai profesionalų, kurie sutiko dirbti už padoresnį atlygį privačiose saugumo kompanijose.
Tokia padėtis iš dalies yra ir dėl V.Janukovičiaus kaltės – jo nedomino narystė NATO, todėl bendradarbiavimas nuolat strigo.
Ukrainos kariuomenė dalyvavo keliose karinėse pratybose kartu su NATO bei tarptautinėse misijose. Pavyzdžiui Afganistane, Goro provincijoje kartu su lietuviais tarnavo ir ukrainiečių kariškiai. Be to, Ukraina aktyviai pastaraisiais dešimtmečiais dalyvauja Jungtinių tautų misijose Afrikoje, kur laiko šimtus karių.
Misijose įgyta patirtis ir šalies karo pramonės bandymai atsitiesti yra Ukrainos stiprybė. Būtent misijose pabuvoję žemesnio rango karininkai padėjo Ukrainos ginkluotose pajėgose įgyvendinti daugybę reformų.
O su rusiška produkcija konkuruojantys Ukrainos karo pramonininkai gyrėsi pirmaisiais solidžiais kontraktais su Iraku.
Naujus šarvuočius bei tankus „Oplot“ Ukraina ėmė ne tik siūlyti eksportui, bet ir gaminti sau. Naujausias ukrainietiškas tankas „Oplot“, anot kai kurių ekspertų, niekuo nenusileidžia naujausiems rusiškiems tankams T-90.
Tačiau technika yra viena, o ja sumaniai naudotis gebantys žmonės – kas kita. Juo labiau, kai kalbama apie galimą konfliktą su masinę karinių reformų programą vykdančią Rusiją.
2008 metais karo su Gruzija metu Rusijos kariuomenė nesužibėjo, o prastai aprūpinti ir koordinuoti rusų kariai šaudė į savus lėktuvus. Jie netgi savotiškai pagarsėjo plėšikavimais Gruzijos teritorijoje. Vienais įsimintiniausių kadrų tapo ant šarvuočių sulipę rusų kariai, gabenantys iš gruzinų namų išplėštus klozetus.
Tačiau net ir su tokiomis, už Gruzijos armiją Pietų Osetijoje mažesnėmis pajėgomis rusai sugebėjo gana greitai įveikti gruzinų pasipriešinimą, išblaškyti priešininkus ir priversti juos sprukti iki pat Tbilisio.
Po šio karo Rusijos ginkluotose pajėgose buvo nuspręsta imtis rimtų reformų. Ir nepaisant tradicinių problemų – korupcijos, ginkluotės broko, per pastaruosius kelerius metus Rusijos ginkluotosios pajėgos, ypač greitojo reagavimo pajėgos – oro desantinės divizijos, jūrų pėstininkai ir specialiosios pajėgos gavo naujos technikos, ginkluotės, tapo mobilesni.
Keičiama ir mokymų programa, o iš amerikiečių dar prieš dešimtmetį besijuokę rusų kariškiai dabar mielai renkasi amerikietiško pavyzdžio uniformas, taktines liemenes, kitą ekipuotę ir treniruojasi taip, kai tai daroma NATO šalyse.
Pastebėtina, kad Maskva į Krymą atsiuntė naujomis uniformomis, ryšio priemonėmis, ginklais ir ekipuote aprūpintus karius. Būtent iš to buvo galima spręsti kad „mandagiais nežinomos valstybės ginkluotais asmenimis“ praminti kariškiai yra ne Krymo „savigynos būrių draugovininkai“, o Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų.
Tuo tarpu Ukrainos oro gynybos technika laikoma itin silpna ir neatnaujinta. Visa turima technika yra pagaminta Rusijoje ir dėl jos panaudojimo prieš „savas-svetimas“ sistemas turinčius rusų orlaivius kyla daug klausimų.
R.Puchovas po karinės mokslinių tyrimų įstaigos Maskvoje apžiūros sakė, kad Ukrainos kariuomenė paveldėjo didelį bagažą senstelėjusių ginklų iš trijų sovietiniu karinių apygardų.
„Tačiau praėjo beveik 22 metai ir dėl ekonominio nuosmukio Ukrainos kariuomenė negavo beveik jokios naujos įrangos. Dabartinė jų amunicijos jėga yra šiek tiek apgailėtina“, – sakė R.Puchovas.
Jis tikina, kad Kryme visos pajėgos buvo skirtos išvengti Krymo totorių separatizmo ir dar neoficialiau, rusų separatizmo, o ne ginti pati Krymą.
Per pastarųjų karinių reformų sutartis kariams buvo leista tarnauti šalia savo namų, o tai reiškia, kad daugelis jaunesniųjų karininkų liko korpuso pusiasalyje.
Ypač dabar čia itin stiprios separatistinės nuotaikos, tad dalis karių ir karininkų jaučiasi labiau krymiečiai, nei ukrainiečiai.
Panaši padėtis gali būti ir rytų Ukrainoje, kur kai kurie daliniai galėtų nepakelti ginklų prieš rusų karius. Vis dėlto naujosios Ukrainos valdžios padėtis nepavydėtina – nereaguoti į agresiją ir neginti savo šalies teritorijos būtų pražūtinga tiek prieš rinkėjus, tiek prieš kariškius.
Šeštadienį rezervo pulkininkas Piotras N.Mechetas, kuriam buvo pasiūlyta Ukrainos gynybos ministro kėdė, tvirtino, kad vyriausybė turi skelbti mobilizaciją arba žmonės bursis į grupuotes ir pradės partizaninį judėjimą. Tad laikinai prezidento pareigas einantis Olehas Turčynovas paskelbė mobilizaciją.
Opozicijos lyderis Jurijus Lucenka per televiziją kreipėsi į rytinės Ukrainos dalies gyventojus, tvirtindamas, kad Maidano protestuotojai ir šalininkai niekada nelaikė jokio pykčio rytinės dalies gyventojams.
„Mes tiesiame savo rankas iš Maidano į Donecką, į Charkovą, į Dnepropetrovską ir Simferopolį“, – kreipėsi jis rusų kalba, kuria kalba dauguma rytinės dalies gyventojų.
Jis taip pat ragino gyventojus nesiginkluoti ir nepradėti partizaninio judėjimo: „Dar ne laikas kilti į partizaninę kovą“ – teigė jis.