Jos teigimu, tokios išvados padarytos, nors Rusija akivaizdžiai nesiruošia perleisti Krymo ar nustoti daryti įtaką Rytų Ukrainoje. Šie žingsniai visiškai sunaikino Vakarų pasitikėjimą Rusija. Pasitikėjimui, kurio norėtų abiejų šalių diplomatai, atkurti reikia visiškai naujo strateginio požiūrio taško iš Vakarų.
„Tikėti, kad euroatlantinės struktūros gali būti atkurtos pagal Šaltojo karo schemą ar ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) pavyzdį yra nepatikima. Reikalingas radikaliai naujas požiūris, jei Vakarai ir Rusija dar nori bendradarbiauti“, – skelbė J.Dempsey.
Įtampos mažinimo politika neblogai veikė Šaltojo karo metais, padedama prognozuoti Vakarų ir Sovietų Sąjungos santykių kaitą, tačiau ji buvo paremta tuo, kad vakariečiai užsimerkė prieš Kremliaus savivalę jo interesų zonoje.
J.Dempsey manymu, didžiausią įtaką komunistinio bloko ir Vakarų santykiams gerinti turėjo beveik prieš keturis dešimtmečius įvykęs Helsinkio susitarimo pasirašymas. Šis susitarimas netiesiogiai išlaisvino tiek individus, tiek žmogaus teisių gynimo judėjimus ir užbaigė savotišką hegemonijos periodą.
„Pavyzdžiui, 1989 metais, kai Lenkijos komunistų partija sutiko sėsti ir derėtis su „Solidarumo“ judėjimu, vienpartinė sistema šalyje žlugo iškart“, – aiškino ji. Kremlius tokius pokyčius matė, tačiau nesitikėjo, kad viskas vyks taip sparčiai, o buvusios komunistinio bloko šalys staiga taps priešingos stovyklos narėmis.
Vakarai, tiesą sakant, tokiems pokyčiams taip pat nebuvo pasiruošę. Jie pasitikėjo tradicinėmis struktūromis, tokiomis kaip ESBO arba forumai dėl ginklų kiekio Europoje mažinimo, manydami, kad šios priemonės veiks ir laikotarpyje po Šaltojo karo.
Nebuvo suprastas ir tiesioginis Rusijos įspėjimas, kai dar 2007 metais V.Putino valdoma valstybė nutraukė Europos konvencinių ginkluotųjų pajėgų sutartį, kuri ribojo naudoti tam tikrą karinę techniką. Rusija jau tada pasitraukė nuo įtampos mažinimo politikos.
„Naujosios Europos demokratijos norėjo visiškai atsikratyti buvusių šeimininkų įtakos. Jie norėjo saugumo, kuris būtų nuoseklus ir patikimas. Maža to, jos norėjo ir ištraukti iš šios įtakos zonos tas valstybes, kurios ilgą laiką judėjo tarp Rusijos ir Europos Sąjungos, pavyzdžiui, Ukraina“, – kalbėjo J.Dempsey.
Konfliktas pasidarė toks aštrus, jog bet kokia diskusija pasidarė neįmanoma be prieštarų. Jei Vakarai nori palaikyti dialogą ir bendradarbiauti su Rusija diplomatiniu lygmeniu, jie privalės pripažinti, kad Šaltojo karo metodai yra pasenę.
Šie metodai diktavo tai, kad į krizę Ukrainoje buvo žiūrima per Rusijos prizmę, pripažįstant savotiškus jos interesus. Nors šis požiūris dažnai taikomas, bet vis dar neleido tiek Vakarams, tiek Rusijai atsisakyti Šaltojo karo veikimo principų.
J.Dempsey siūlo pradėti naują bendravimo etapą, kuris būtų paremtas išties nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų veikla ir pilietinės visuomenės judėjimais Europoje bei Rusijoje. Pasak jos, NATO taip pat turėtų atsižvelgti į šių judėjimų plėtros būtinybę ir dalyvauti kuriant ryšius.
NATO dalyvavimas užtikrintų, kad ji netaptų tik plačios visos Europos gynybos sistemos garantu, o megztų konkrečius ryšius su Rusija. Toks bendradarbiavimas šiuo metu atidedamas ilgam, nes saugumo ir pavojaus akcentai neatrodo tokie pat Vakarams, Rytų Europos valstybėms, Rusijai ar pilietinėms bendruomenėms.
Saugumas ir jam kylantys pavojai, lemiami globalizacijos, socialinių medijų ir klausimo, kaip Vakarai artikuliuos ir gins savo vertybes. Pasak J.Dempsey, saugumas nebegali būti atskiriamas nuo demokratijos ir žmogaus teisių, pats laikas keisti euroatlantinės diskusijos kursą ir atsisakyti nebeveikančių įtampos mažinimo metodų.
Parengė Paulius Gritėnas