Neoficialus karas Kanadoje vyksta keliuose frontuose. Ukrainos Kanados kongresas spaudžia vyriausybę, kad ši ukrainiečių pajėgoms suteiktų paramą.
Bendruomenė tuo pačiu renka aukas. Tačiau yra nemažai tokių, kurie patys į rankas paėmė ginklus. Bent keli Kanados ukrainietis prisijungęs prie vyriausybės pajėgų kovojo Luhansko regione, o vėliau sugrįžo į Kanadą, kur tikisi rasti bendražygių.
Ši kampanija siekia to, ko nė viena valstybė iki šiol nepadarė – aprūpinti kariuomenę ginklais.
Sandėliuose – raudoni klevo lapai
„Army SOS“ organizacijos sandėlio Kijeve lentynos prikrautos įprastų kariams reikalingų daiktų – tamsiai žalių uniformų, juodų kariškių batų ir baltų maskuotės tinklų skirtų žiemai.
Organizacija, įkurta praėjusią vasarą, jau surinko ir išleido daugiau nei 1 mln. dolerių. Kanados ukrainiečių bendruomenė, organizacijos atstovės Kijeve Lennos Koszarny teigimu, jau paaukojo tarp 10 ir 15 milijonų dolerių.
Kai kurios „Army SOS“ lėšos buvo panaudotos karinio transporto pirkimui, kuris vėliau buvo pristatytas tiesiai į fronto liniją.
„Mes nepadedame visai kariuomenei ar kuriam nors batalionui. Atsiunčiame viską tiesiai į fronto liniją ir perduodame į karių rankas. Nesikonsultuojame su štabu – taip aplenkiame visą galimą korupciją“, – sakė bankininkas Jaroslavas Tropinovas, kuris padėjo įsteigti „Army SOS“.
Ukrainiečių diaspora JAV kol kas daugiausiai prisidėjo prie drabužių ir žaislų tiekimo karių šeimoms. Jų partneriai Kanadoje daugiau užsiėmė būtent karine parama, o tai rodo ir raudonos Kanados vėliavos, kurių gausu sandėlyje.
59 metų optometristas iš Toronto Richardas Hareičiukas sako aukojąs „Army SOS“, nes organizacija padeda tiems, kurie kaunasi, nesvarbu, ar tai – reguliari kariuomenė ar savanorių batalionai.
Jis anksčiau nerimavo, kad kanadiečių parama nepasiekdavo tų, kurie daugiausiai dalyvauja kariniuose veiksmuose.
„Girdėjau daug istorijų, kaip parama būdavo atgabenama ir demonstruojama prieš kameras. Tačiau dėl paskirstymo – jau kita istorija. Negirdėjau daug apie tai, kaip ji iš tikrųjų pasiekia fronto liniją“, – nuogąstavimais dalinosi R.Hareičiukas.
R.Hareičiukas sako, kad ginkluotės teikimas tik prasideda.
„Pirmas pagalbos šauksmas buvo dėl batų. Fronto linijoje buvo karių su bėgimo bateliais. Po to, kai jiems nusiuntėme karinių batų, nusprendėme tęsti tiekimą ir toliau“, – pasakojo jis.
Fronto linijoje – sąjngininkų pagalba
Du sunkvežimiai, siūbuojantys duobėtais ir apšarmojusiais Rytų Ukrainos keliais, neišduoda savo gabenamo krovinio.
Ant vieno iš jų – užrašas „Viskas sodui ir daržui“. Kitas – dar nykesnis, išskyrus nedidelį V.Putiną pajuokiantį lipduką ant buferio.
Taip į konflikto zoną atvyksta Kanados parama. Viduje – keli tūkstančiai dėžių iš Nacionalinio saugumo departamento su ugniai atspariomis žaliomis žieminėmis uniformomis ir neperšlampamais batais.
Atvykę į Konstatynivkos karinę bazę, įrengtą apleistoje mokykloje vos 30 kilometrų nuo fronto linijos, jie perduoda krovinį kartu su žinute.
„Mes spaudėme Kanados vyriausybę, kad ši suteiktų kiek įmanoma daugiau paramos Ukrainai. Už šalies ribų yra 20 milijonų ukrainiečių, kurie daro viską, kad jums padėtų“, – pranešė kariams atgabenę krovinį organizacijos atstovai.
Jie nemeluoja.
Kanada, kurioje gyvena didžiausia ukrainiečių diaspora už tėvynės ribų, aktyviai palaiko Ukrainą. Net jos premjeras Stephenas Harperis „Kyiv Post“ buvo išrinktas vienu iš 10 aktyviausių Ukrainos ambasadorių tarptautinėje bendruomenėje.
Kanada iš tikrųjų dažnai tampa vienu aktyviausių Ukrainos rėmėjų užsienyje, pirmaujančiu pagal nemirtinų ginklų paramą ir sankcijas Kremliui.
Kanados vaidmuo Ukrainos konflikte – tik dar vienas Otavos žingsnis. Ji ir per liberalų, ir per konservatorių valdymo periodus nuo 1991 metų stabiliai laikėsi proukranietiškos pozicijos.
Tada šalis buvo pirmoji pripažinusi Ukrainos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Kanados ambasada Kijeve skyrė lėšų pilietinės visuomenės organizacijoms, dalyvavusioms oranžinėje revoliucijoje, kuri provakarietišką Viktorą Juščenką atvedė į valdžią 2004 metais.
Kanadiečių įsitraukimas į Ukrainos reikalus buvo toks žinomas, kad praėjusiais metais ambasados darbuotojos Inos Carkovos automobilis buvo padegtas prezidentą V.Janukovičių palaikančių protestuotojų.
Savanorių batalionai grasina radikalais
Kijeve baiminamasi, kad savanorių batalionai, kuriuos remia ir „Army SOS“ ateityje gali grasinti Ukrainos stabilumui – nesvarbu, kaip šis karas pasibaigtų
Keli kariniai daliniai yra remiami oligarcho Ihorio Kolomoiskio. Milijardierius vis labiau neslepia savo pasipriešinimo prezidentui Petro Porošenkai dėl karinės strategijos ir bendros krypties, kuria turėtų eiti šalis.
Šis baimė ypač sustiprėjo evakuojant separatistų apgultą Debalcevę. Donbaso bataliono vadas Semenas Semečenko tada pranešė norintis įkurti „paralelinį“ štabą 17 savanorių dalinių, kurie dar labiau išsivaduotų nuo Kijevo kontrolės.
Nežinomu likti panoręs Ukrainos vyriausybės konsultantas teigė, kad jeigu reguliari kariuomenė patirtų didžiulį pralaimėjimą, batalionai galėtų lengvai užimti Kijevą ir nuversti valdžią.
„Žmonės kalba, kad I.Kolomoskis stiprėja ir taip toliau. Tačiau kol kas dauguma džiaugiasi, kad jis apskritai yra. Ar norėčiau, kad šie kariai būtų mano kaimynai? Tikriausiai ne. Tačiau kai kovoji kare, tavo priešo priešas yra tavo draugas“, – sakė ukrainiečių politikos analitikas Mychailo Vinickis.
Vienas iš dviejų kanadiečių, kariavusių I.Kolomoiskio batalionuose, vėliau sugrįžęs į šalį susilaukė daug kaltinimų dėl savo nacionalistinių pažiūrų.
„Ukraina – ukrianiečiams. Mums nereikalinga europietiška multikultūralinio ekstremizmo idėja. Ukraina turi ginti savo kultūrinį ir etninį vientisumą“, – „The Globe and Mail“ sakė Lemko pasivadinęs karys.
Manoma, kad jis pernai vadovavo protestuotojų būriui, kuris įsiveržė į Kanados ambasadą ir privertė ją užsidaryti Maidano demonstracijų metu. Dabartinė jo buvimo vieta yra nežinoma.
Kitas savanoris – 30 metų statybininkas Nazaras Volynetsas, gimęs Vakarų Ukrainoje ir vėliau persikėlęs į Vakarus, dabar jau grįžo į Kanadą. Jis praėjusią vasarą kovėsi netoli Luhansko kartu su Aidaro batalionu. Šią grupę „Amnesty International“ spėjo apkaltinti karo nusikaltimais – grobimais ir „galimomis egzekucjomis“.
N.Volynetsas pasakoja, kad į frontą vyko beveik be jokios ginkluotės, tik su dviem granatomis.
Savanoriai, anot jo, įrangos trūkumą kompensavo adrenalinu ir patriotizmu.
Jis planuoja vėl vykti į konflikto zoną su pastiprinimu. „Tikiuosi, kad grįšiu su kanadiečių grupe. Būtų puiku, nes tai – kova už demokratiją. Vakarų visuomenė turi kautis už tai, kuo tiki, nes V.Putinas neketina sustoti.
Parengė Justė Adakauskaitė