Kas gelbės Lietuvą ir Latviją, jei jos pačios nenorės gintis?

Estija jį tikrai suvokia, tačiau Lietuvos ir Latvijos pasirengimas gintis yra juokingas. Taip apie Baltijos valstybių gynybinius pajėgumus rašo Ukrainoje gyvenantis apžvalgininkas Thomas Theineris.

„Jos šaukiasi pagalbos, solidarumo ir Vakarų valstybes jas ginti, tačiau turi ryškiai per mažai kareivių, ryškiai per mažą karinį biudžetą ir neįtikėtiną veržlumo trūkumą. Manau, kad jei per šiuos metus Lietuva ir Latvija neištaisys šios situacijos, NATO šioms šalims turėtų padėti tik pakeliui, kai keliaus stovėti ir kautis kartu su Estija.

Latvija su paiku pasididžiavimu, kurio gėdytųsi bet kuri kita tauta, paskelbė, kad 2015 metais skirs papildomus 28 mln. eurų šalies gynybai. Pabandykime tai suvokti: 28 mln. eurų Latvijos gynybos ministro Raimondo Vejonio žodžiais skambėjo taip: „Sustiprinti šalies gynybines pajėgas yra mūsų prioritetas, tai yra akivaizdžiai atsispindi 2015 metų biudžete.“

Šiuo metu Latvija skiria 1 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai. NATO tikslas yra 2%, tačiau šalis, kuriai yra iškilusi grėsmė, gynybai turėtų skirti bent 3 proc. nuo BVP.

Europos Sąjungos (ES) Komisijos duomenimis, Latvijos BVP 2014 metais siekė 23.8 mlrd. eurų, o 2015 metų pabaigoje jis turėtų pakilti iki maždaug 24,5 mlrd. eurų. Jei Latvija šalies gynybai skirtų bent jau 2% minimumą, 2015 metų pabaigoje tai jau sudarytų 490 mln. eurų. Bet šiuo metu šalis skiria 253,8 mln. eurų.

Lietuva buvo panaši atsilikėlė dėl gynybos išlaidų, tačiau šiais metais gynybai skirtas lėšas šalis padidino 30% ir dabar suma siekia 424,5 mln. eurų. Lietuva taip pat sugrąžino privalomąją karo tarnybą.

Vis dėlto prieš tai Lietuva gynybai skyrė mažiausią procentą lėšų visoje Europos Sąjungoje, tačiau net ir jį padidinus šalis gynybai teskiria menkus 1,11% nuo BVP.

Estija į šalies gynybą visada žiūrėjo rimtai ir nuolat skyrė 2% BVP, o 2015 metais šį skaičių padidino iki 2,05 proc. Šiemet, Estija, mažiausioji iš trijų Baltijos valstybių, gynybai išleis 412 mln. eurų.

Visos trys Baltijos šalys gynybai galėtų išleisti daugiau. Jų ekonomika auga, valstybinės skolos yra mažos, o biudžeto deficitas yra kur kas mažesnis nei Europos Sąjungos nustatytas 3% slenkstis.

Europos Sąjungos Komisijos duomenimis, 2015 metų vasario 5 dieną Lietuvos biudžeto deficitas siekė 1,4 proc. BVP, o valstybinė skola 41,8 proc. Latvijos biudžeto deficitas siekė 1,1 proc., o valstybinė skola  – 36,5 proc., Estijos  – 0,6 proc. ir 9,6 proc.

Lietuva ir Latvija galėtų nesunkiai papildyti savo gynybos biudžetą iki 2 proc., ypač dėl to, kad, išskyrus Bulgariją, šiose šalyse taikomas įmonių pelno mokesčių tarifas yra žemiausias visoje ES – tik 15 proc.

Tai, kad radikaliai padidinti šalies gynybos lėšas yra tikrai įmanoma, sėkmingai pademonstravo vyrukas, vardu Vladimiras Putinas. Jis dar pirmaisiais prezidentavimo metais padidino šalies gynybos biudžetą 43 proc. ir kasmet šį skaičių pakelia dar apie 21 proc.

Tuo atveju, jei visos Baltijos valstybės į gynybą žiūrėtų rimtai kaip Estija ir skirtų po 2 proc. BVP, jų bendros gynybai skirtos lėšos siektų 1,62 mlrd. eurų vietoj dabar esamų 1,09 mlrd. eurų. Bet ir 2 proc. nėra gana.

Šaltojo karo pabaigoje Vokietija gynybai skyrė 2,8 proc. BVP. Šiais metais Pietų Korėja skirs 2,5 proc., o Izraelis – net 5,6 proc. Todėl Baltijos šalys per metus turėtų išleisti bent 2,5 proc. BVP gynybai. Tada bendra suma siektų 1,83 mlrd. eurų per metus, o tai yra net 750 mln. eurų daugiau nei dabar.

Jei Baltijos valstybės turėtų tokio dydžio gynybos biudžetą, jos būtų pajėgios atlaikyti Rusijos puolimą tris ar keturias dienas. Tiek laiko JAV oro pajėgoms užtruktų sutriuškinti Kaliningradą ir įgauti pranašumą ore.

Vis dėlto net ir padidinus gynybai skirtą biudžetą Baltijos valstybės nesugebėtų atlaikyti Rusijos atakos, nes turi per mažai aktyvių ir rezervinių karių. Izraelis 100 tūkst. gyventojų turi 2142 aktyvius karius, Graikija – 1008, o rimčiausiai iš visų Baltijos šalių nusiteikusi Estija – tik 418.

Tai, beje, yra neįtikėtinai aukštas skaičius, palyginti su 269 kariais 100 tūkst. žmonių, parengtais Lietuvoje ir 232 Latvijoje. Taigi kodėl JAV prezidentas turėtų prašyti savo 425 karių 100 tūkst. žmonių kovoti ir mirti už Lietuvą ir Latviją, kurios nesugeba to pareikalauti iš savo pačių piliečių?

Tai, kad Lietuva ir Latvija į visą šį reikalą žiūri pro pirštus, tampa ypač akivaizdu, kai palygini šių šalių pasirengimą su Suomijos ir Izraelio pavyzdžiu.

Suomija, kurioje yra 12 proc. mažiau gyventojų nei visose Baltijos valstybėse kartu sudėjus, taikos metu turi šešias brigadas su 208 „Leopard 2A4" tankais ir karines oro pajėgas su 62 „F-18" tipo naikintuvais. Trys Baltijos valstybės turi tris brigadas, nulį tankų ir nulį naikintuvų.

Izraelyje yra vos 32,4 proc. daugiau gyventojų, tačiau šalis taikos metu laiko 9 aktyvias brigadas su 2 tūkst. tankų ir 400 naikintuvų. Karo atveju Izraelis yra pasirengęs surinkti net 41 brigadą, o Baltijos valstybės – vos 10.

Baltijos šalims nereikia siekti tokių aukštumų kaip Izraelyje, kuris turi 1677 aktyvius karius 100 tūkst. gyventojų, kaip tai bando padaryti Šveicarija. Tačiau Baltijos valstybės privalo gerokai padidinti savo pajėgas.

Estija jau eina teisingu keliu ir siekia 2022 metais turėti 90 tūkst. atsarginių karių. Jei Estijai pavyks pasiekti šį tikslą, rezervo karių skaičiumi ji pralenks Izraelį ir prilygs Suomijai. Bet pietuose esančios Lietuva ir Lenkija drąsiu Estijos pavyzdžiu neseka ir karių skaičiaus nedidina.

Visos trys šalys turėtų būti parengusios mažų mažiausiai po 600 karių 100 tūkst. gyventojų. Tokiu būdu šalys turėtų bent jau 37 tūkst. aktyvių karių. Tai 5 tūkst. daugiau nei rusų karių 100 km teritorijoje nuo Baltijos valstybių.

Aš kalbu apie tris Baltijos valstybes kartu, nes geriausias būdas joms judėti pirmyn yra sujungti savo gynybinių struktūrų dalį. Reikalinga trišalė sutartis, kuri įpareigos Estiją, Latviją ir Lietuvą skirti 2,5 proc. BVP gynybai, laikyti 600 karių 100 tūkst. gyventojų, privers įsigyti karinės technikos ir įkurti bendrus dalinius. Jei šalys turės brangiausią ginkluotę, armijos bus daug stipresnės, pajėgesnės ir jas bus gerokai sunkiau nugalėti.

Pastaruoju metu šalys švaisto milžiniškas pinigų sumas ir viską bando padaryti atskirai. Jei Baltijos valstybės nori išlikti nepriklausomos, privalo nustoti šitaip elgtis.

Galima pateikti ir pavyzdžių, kurie įrodys, kad pajėgas sujungti būtų kur kas naudingiau. Baltijos šalys kartu turi 18 sraigtasparnių, kurie yra 5 skirtingų tipų. Taigi reikia 5 skirtingų mokymo komandų, 5 priežiūros komandų ir 5 logistikos dalinių.

Praėjusiais metais Estija įsigijo 44 CV90 tipo vikšrinių pėstininkų kovos mašinų iš Nyderlandų, o Latvija įsigijo 123 CVR(T) tipo iš Jungtinės Karalystės. Tai du komplektai transporto priemonių, kurių priežiūros reikalavimai visiškai skiriasi.

Jei Lietuva žengs panašų žingsnį ir įsigis kažką panašaus, visos trys šalys turės sudaryti skirtingas priežiūros, parengimo ir logistikos struktūras savo mašinoms. Vietoj to šalys galėtų įrengti vieną bendrą mokymų centrą ir vieną centrinę priežiūros/logistikos bazę. Be to, jei šalys susitartų ir pirktų tokio pat tipo ginkluotę kartu, vieneto kaina nukristų.

Bet dabar Latvijos CVR(T) „Scimitar" turi 30 mm skersmens patranką, o estų CV90 – 35 mm, tad neįmanoma net šoviniais pasidalinti.

Kitas Estijos žingsnis bus įsigyti savaeiges artilerijos sistemas. Jei valstybė pirkinį planuos atskirai, ji geriausiu atveju pajėgs nusipirkti 24 vienetus.

Lietuvos artilerijai taip pat žūtbūt reikalingi atnaujinimai. Haubicos, kurias ji naudoja, buvo pagamintos tarp 1941 ir 1953 metų. Latvija naudoja pasenusį čekišką modelį, kuris net negali šaudyti NATO šaudmenimis.

Jei visos šalys pagaliau nuspręstų suvienyti savo pirkinius ir susitartų dėl bendros brigados, pajėgtų įsigyti kur kas modernesnį artilerijos kompleksą. Kartu valstybės galėtų nusipirkti 71 artilerijos priemonę. Visi pardavėjai su džiaugsmu sutiktų įrengti kompleksą Baltijos valstybėse ir taip suteiktų šalims galimybę išplėtoti savo pačių gynybinę pramonę.

Taip trys šalys galėtų pinigus leisti savo žemėse. Susivienijusios trys šalys galėtų įsigyti puikųjį švedų „Archer“, lengvąjį prancūzų CEASAR, vikšrinį lenkų „AHS Krab“ ar amerikinį „M109A7“ šarvuotį.

Dalis visos šios karinės technikos galėtų būti gaminama ir surenkama Baltijos valstybėse. Kariai galėtų treniruotis bendrame rengimo centre. Jei šalys atsargines dalis ir kitus išteklius pirks kartu, kaina už vienetą vėlgi bus mažesnė, o jei bus ir bendra bazė, tai ji dar labiau nukris.

Skyrus 2,5% gynybai ir artimai bendradarbiaujant šioms valstybėms pavyktų įsigyti daug ir gerokai šiuolaikiškesnės ginkluotės.

Trišalės sąjungos narių bendrosioms pajėgoms reikia tankų, vikšrinių pėstininkų kovos mašinų ir savaeigės artilerijos. Jų teritorinės gynybos daliniams reikia ratinių pėstininkų kovos mašinų ir lengvųjų haubicų, o sąjungoms karinėms oro pajėgoms reikalingi universalūs sraigtasparniai, bepiločiai orlaiviai bei vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos.

Baltijos valstybėms tikrai nereikia daugiau laivų ir naikintuvų pulko. Be to, kad naikintuvų pulkas labai brangus, Baltijos šalyse nėra pakankamai aviacijos bazių.

Rusai turi tiek daug priešlėktuvinių ir sparnuotųjų raketų, kad naikintuvai net nesugebėtų pakilti ar būtų numušti po kelių minučių. Be to, jei Baltijos valstybės kada nors investuotų į naikintuvų pulką, NATO šalys Vakaruose paliktų Baltijos oro policijos misiją ir nebesaugotų Baltijos šalių oro erdvės. Todėl šios šalys jokiu būdu neturėtų įsigyti naikintuvų.

Kalbant apie Baltijos karines jūrų pajėgas, šioms šalims turėtų pakakti pakrantės raketų bataliono. Rusų laivynas Baltijos jūroje yra per daug stiprus, tad laivus reikia nuskandinti prieš jiems pasiekiant Baltijos krantą. Lenkai tam jau turi norvegiškas priešlaivines raketas.

Bet prieš įsigyjant visą specializuotą ginkluotę Baltijos valstybės turi įkurti bendrą batalioną, kad galėtų ją sėkmingai panaudoti. Tad jei Baltijos valstybės ketina įsigyti priešlaivines raketas, prieš tai jos privalo įkurti bendrą pakrantės artilerijos batalioną.

Šis trišalis batalionas turėtų tris priešlaivinės gynybos kuopas: lietuvišką, estišką ir latvišką. Visos jos turėtų bendrą priežiūros ir bendrą tiekimo kuopą, o kiekvienoje jų būtų trys karių būriai – estų, latvių ir lietuvių.

Taikos metu batalioną valdytų trišalė komanda. Ji užtikrintų, kad trys kuopos yra tinkamai pasirengusios, prižiūrimos ir aprūpintos. Rusijai užpuolus šios trys kuopos su savo paramos būriais paliks bataliono bazę ir keliaus ginti savo tautų.

Tokiu pat principu Baltijos valstybės turėtų įkurti trišalį sraigtasparnių pulką su 24 universaliais sraigtasparniais, kurie būtų paskirstyti į tris eskadriles. Karo metu kiekviena eskadrilė gintų savo šalį.

Galimi modeliai yra amerikinis „UH-60M Black Hawk“ ir europietiškasis „NH90“. Bendras oro desantų pulkas tiektų reikalingą transportą visoms trims tautoms, o šalia jo reikia įkurti trišalį desantininkų batalioną.

Kartu šalys galėtų įsigyti ir „HIMARS“ raketinę artilerijos sistemą bei „MHM-140 ATACMS" tipo raketas. Iš esmės sujungus pajėgas būtų galima įsteigti ir bepiločių orlaivių batalioną, elektroninės kovos batalioną, o gal net 12 Korėjos „KAI TA-50 Golden Eagle“ ar Italijos „M-346 Master“ viršgarsinių mokomųjų orlaivių pulką.

Susivienykite ir būkite stiprūs arba kovokite atskirai ir tapkite lengvu grobiu.

Labiausiai trims Baltijos šalims reikia modernios vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos ir tankų. Kol kas šalys turi „RBS-70“, „Mistral“, „Stinger“, ir „Grom“ oro gynybos sistemas. Jos negali iššauti aukščiau nei 4–5km ir siekia tik 6–8 km. V.Putinas nepanaudos prieš Baltijos valstybes branduolinio ginklo, nes tokiu būdu jis rizikuotų nunuodyti savo karius, užteršti savo šalį ir pagrindinį laivybos kelią. Todėl Baltijos šalims nereikalinga moderniausia ilgo nuotolio oro gynybos sistema kaip SAMP/T ar MIM-104.

Suprantama, jei Baltijos šalys įkurs tokią trišalę sąjungą ir padidins gynybai skirtas lėšas, JAV taip padidins finansavimą, skirtą Baltijos šalių kariuomenėms. Tokiu atveju Baltijos valstybės galės drąsiai prašyti moderniausių „MIM-104“ paleidimo sistemų ir radarų savo trišaliam batalionui stiprinti.

JAV politikai labai džiaugtųsi tokiu batalionu. Bet jei JAV vis dėlto neparūpintų oro gynybos sistemų, Baltijos šalys galėtų įsigyti norvegų NASAMS-2 ar švedų BAMSE.

NASAMS-2 sistema gali naudoti IRIS-T ir „AIM-9X Sidewinder“ raketas, kurios nusitaiko infraraudonaisiais spinduliais. Ši sistema taip pat gali naudoti AIM-120 AMRAAM bei RIM-162 ESSM raketas, kurios nutaikomos radarais. Visos šios raketos gali pasiekti objektus už 40 km ir gali numušti taikinius net 14 km aukštyje.

Švedų sistema BAMSE ne ką prastesnė ir gali numušti taikinius 15 km aukštyje bei nutolusius 20 km. Jau aštuonios šalys turi NASAMS-2, tarp jų Norvegija ir Suomija, o Švedija turi BAMSE.

Baltijos šalims parankiau būtų įsigyti BAMSE sistemą, nes Lietuva ir Estija jau turi šios sistemos „Giraffe AMB“ radarus. Todėl būtų nesunku įrengti ir ugnies valdymo radarus, taip pat raketų paleidimo įrangą.

Th.Theineris Baltijos šalims pataria įsigyti lengvuosius tankus. Pasak eksperto, šie tankai yra vikresni nei sunkūs koviniai tankai. Tokie tankai sveria apie 60 tonų dėl storų šarvų, o lengvieji tankai sveria net perpus mažiau, apie 25–30 tonų. Taip pat jie gerokai pigesni.

Lengvuosius tankus galima naudoti kartu su aktyviuoju gynybiniu kompleksu, tokiu kaip Izraelio „Trophy“ ar Vokietijos „AMAP-ADS“. Toks junginys galėtų taip pat veiksmingai, kaip ir pagrindiniai koviniai tankai, apsaugoti nuo prieštankinių raketų ar reaktyvinių granatsvaidžių, tačiau dvigubai pigiau.

Baltijos šalių kariuomenei puikiai tiktų dviejų tipų lengvieji tankai. Vienas jų yra lenkiškas-britiškas „PL-01“, kuris pagamintas pagal švedų „CV90“. Kitas pasirinkimas yra „CV 90105“, tai – „CV90" tanko variantas.

Lenkija ketina įsigyti daug „PL-01" tankų. Taip pat Lenkijai, kaip ir Baltijos šalims, reikia nemažai vikšrinių šarvuočių. Taigi keturios šalys turėtų kartu išsirinkti tankų bei šarvuočių tipus. Veikdamos kartu valstybės galės sutaupyti ir bendrai gaminti, prižiūrėti karinę techniką.

Jei Baltijos valstybių kariuomenės turės pakankamai lengvųjų tankų su 105 mm skersmens patranka bei vikšrinių šarvuočių, kurių dalis bus apginkluota prieštankinėmis raketomis, galės užpulti iš pasalų ir sutriuškinti rusų pajėgas.

Tuomet atsitraukti į miškus ir  nepastebimai pasiruošti naujai atakai (Lietuvoje – 33 proc., Latvijoje – 42 proc., Estijoje – 50 proc. miškų).

Šiuose padaliniuose taip pat turėtų būti kilnojamas trumpojo nuotolio oro gynybos kompleksas, inžinerinė mašina su tanko važiuokle ir šarvuočiai. Visa ši technika reikalinga kariuomenei apsaugoti nuo rusų sraigtasparnių.

Be to, kiekvienam daliniui reikalinga mašina, kuri gali miškuose padaryti kelius.

Th.Theineris pabrėžia, kad Baltijos šalių saugumas ir laisvė priklauso nuo jų bendradarbiavimo. Švedijos užduotis yra paprasčiausia – tiesiog apginti Gotlandą.

Užtat Lenkijos užduotis kur kas sunkesnė. Ji Rusijos puolimą turėtų atremti iš dviejų pusių: Kaliningrado ir Baltarusijos. Be to, Lenkijoje yra ir pagrindinė Baltijos valstybių atsarginė kovinė jėga.

Todėl Lenkijai reikia susidoroti su smarkiai didesnėmis finansinėmis, logistinėmis ir paruošiamosiomis kliūtimis, kad jos kariuomenė galėtų atlaikyti įvairiausias Rusijos atakas.

Bet geriausias būdas Baltijos valstybėms atremti ar bent jau atlaikyti rusų puolimą, kol atvyks pagalba, yra suvienyti gynybos pajėgas. Tarptautinėse rankose šios valstybės (kol kas) turėtų palikti tik operacinį vadovavimą.

Visos penkios valstybės, išsidėsčiusios prie Baltijos jūros, turi pasiruošti su rusais kovoti pačios. Vakarų Europos šalių pagalba nėra tai, kuo jos gali pasikliauti.

Todėl šios šalys, kaip Ukraina ir Rumunija, turi pasiruošti blogiausiam. Tuo labiau kai Rusijoje siaučia nacionalistinė isterija, blogiausia dar tik laukia ir tikrai ateis.“ Arba pasiruoškite, arba pasiduokite ir vėl gyvenkite po Rusijos jungu. Aš sakau – niekada!“ – rašo Th.Theineris.