Meksikos pasienyje paauglius kulkos kerta iš už tvoros

Lemtingą 2012 m. spalio 10-osios vakarą Nogalese dirbęs JAV policijos pareigūnas Johnas Zuniga sulaukė iškvietimo dėl neramumų Tarptautinėje gatvėje, skiriančioje Meksiką nuo JAV Arizonos valstijos.

Prie pat Meksikos sienos įsikūrusiame Nogaleso mieste gyvena apie 20 tūkstančių žmonių. O kitoje sienos pusėje – ir kitas Nogalesas, kurio gyventojų skaičius per pastaruosius metus pasiekė 250 tūkstančių.

Jei ne šešių metrų aukščio siena, abu Nogalesai galėtų priminti vieną didelę gyvenvietę.

„Daugelio mūsų šeimos gyvena Meksikoje, – pasakojo JAV pusėje užaugęs J.Zuniga. – Vis dar atsimenu, kaip vaikystėje apie imigraciją niekas nekalbėjo, visi tiesiog vaikščiojo ten, kur jiems reikia.“

Tačiau po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių 2001 metais Amerikos sienų apsauga tapo politiniu klausimu. Pasienio pareigūnai gavo ištaigingus ginklus, bepiločius orlaivius, sraigtasparnius.

O 2011 metais betoninė abu Nogalesus skyrusi siena buvo pakeista slidžia plienine tvora, pro kurios plyšius pareigūnai gali stebėti ir kitą pusę.

Vis dėlto perlipti ją nėra neįmanoma.

Nelegalūs imigrantai ir narkotikų kontrabandininkai tvora kopia bene kasdien.

Todėl J.Zunigos gautas iškvietimas tą spalio vakarą nebuvo labai keistas.

Anksčiau prie sienos atsidūręs kitas policininkas Quinardo Garcia pastebėjo du vyrus, kurie per tvorą iš Meksikos lipo ant nugaros prisitvirtinę didelius lipniąja juosta apklijuotus maišus.

„Iškart nustačiau, kad tai buvo marihuanos paketai, ir iškviečiau pasienio apsaugos pareigūnus“, – vėliau incidento ataskaitoje rašė Q.Garcia.

Bet tada, kai pareigūnas sulaukė pastiprinimo, kontrabandininkai jau lipo tvora atgal į Meksiką.

„Kai aš atvykau, jie jau lipo tuščiomis – ant jų nugaros nieko nebebuvo“, – prisimena J.Zuniga.

Patys pareigūnai dėl saugumo siena lipti nedrįso. Taip dažniausiai nesielgiama ir dėl teisinių apribojimų.

„Kelis kartus liepiau jiems nulipti. Tuomet išgirdau dunksėjimą aplink.

Pakėliau akis ir pamačiau į mus skriejančius akmenis“, – vėliau rašė policininkas.

Apmėtymas akmenimis šiame pasienyje nėra retas reiškinys.

Meksikos pusėje susirinkę žmonės mėto akmenis, kad sutrikdytų pareigūnus ir priverstų juos slėptis, kol kontrabandininkai perduos prekes ir pabėgs.

„Kai lauke tamsu ir nežinai, iš kurios pusės atskrieja akmenys, tikrai baisu“, – pasakojo vienas prie sienos iki šiol dirbantis pareigūnas.

Dėl to, kas nutiko vėliau, liudininkai nesutaria.

Q.Garcia ir J.Zuniga tikino išgirdę šūvius, tačiau nesuprato, iš kur jie sklinda.

„Ore pamačiau akmenis ir nusprendžiau pasislėpti. Nesupratau, kas šaudo, bet kulkos, regis, skrido iš už mano nugaros, iš Meksikos pusės“, – vėliau prisiminė vienas pareigūnų.

O pasienyje patruliuojantys pasieniečiai vėliau išplatino pranešimą.

„Kai žodiniai įspėjimai nustoti mėtyti akmenis buvo ignoruojami, vienas pareigūnas pradėjo šaudyti iš savo tarnybinio ginklo. Kulkos pataikė į vieną asmenį“, – aptakiai pasiaiškino agentūra.

Tačiau šis asmuo buvo ne vienas kontrabandininkų, lipusių tvora, o šešiolikmetis Nogaleso gyventojas Jose Antonio Elena Rodriguezas.

Skrodimo metu paaiškėjo, kad į jį iš nugaros buvo šauta net dešimt kartų.

Jis susmuko ant Tarptautinės gatvės šaligatvio, keli metrai nuo šalis skiriančios tvoros.

Vaikinas rankose neturėjo nieko, išskyrus mobilųjį telefoną.

Kitą dieną JAV muitinės ir sienos apsaugos agentūra paskelbė, kad jos agentas gindamasis nušovė akmenis mėčiusį paauglį.

„Tai man iš karto pasirodė įtartina. Daug metų sėdžiu susirinkimuose, kuriuose aptariami tokie incidentai, ir beveik niekada nesužinome tikros tiesos“, – tvirtino agentūros Vidaus reikalų departamentui tuo metu vadovavęs Jamesas Tomsheckas.

Įtarimas sustiprėjo ir peržvelgus Federalinio tyrimo biuro saugomus pasienio vaizdo kamerų įrašus, kuriuose matyti prie sienos ramiai stovintys policijos pareigūnai.

„Tačiau staiga prie tvoros atvažiuoja pasienio apsaugos pareigūnas. Su niekuo nepersimetęs net pora žodžių jis staiga išsitraukia ginklą ir iššaudo visą dėtuvę.

Nors įrašas begarsis, akivaizdu, kad aplink stovintys policininkai svarsto: „Ar jis žino ką nors, ko nežinome mes?“ – su siaubu dėstė J.Tomsheckas.

Anot agentūros darbuotojo, iš vaizdo įrašų paaiškėjo ir tai, kad J.A.E.Rodriguezo mirtis buvo betikslė – vaikinas nemėtė akmenų, o tiesiog netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje.

„Toje vietoje nuo šešių metrų aukščio sienos į Meksikos pusę dar leidžiasi 7,6 metro aukščio skardis.

Nuo to gatvės kampo Jose Antonio nebūtų permetęs akmenų į JAV pusę, net jeigu būtų profesionalus beisbolo žaidėjas“, – stebėjosi departamento vadovas.

O apie vaikiną nušovusį pareigūną nebuvo jokių žinių. Iš pradžių net nepaviešinta jo pavardė.

Teisiniu požiūriu šis konkretus atvejis dar keistesnis. Jeigu paauglį būtų nušovęs Meksikos pareigūnas, jis būtų teisiamas Meksikos teisme. Jei nužudytasis būtų atsidūręs JAV pusėje, jam taip pat galiotų tam tikros Amerikos konstitucijoje numatytos teisės. O dabar J.A.E.Rodriguezo kūną suvarpiusios kulkos praskriejo per tvoros plyšį iš vienos šalies į kitą.

Panašiais atvejais, kurių, deja, buvo pasitaikę ir anksčiau, JAV teismas nusprendė, kad per sieną nužudyto meksikiečio šeima negali ieškoti teisybės, mat žūdamas jis stovėjo savo valstybės teritorijoje ir nebuvo saugomas JAV konstitucijos.

„Nogaleso šaudynės iškėlė labai daug klausimų apie tarptautinę teisę ir tai, ką simbolizuoja mūsų valstybių sienos“, – svarstė Amerikos pilietinių teisių sąjungos advokatas Lee Gelerntas.

Be to, ši istorija atskleidė ir pareigūnų darbo trūkumus.

„Problemos tapo neišvengiamos, kai Kongresas padvigubino pasienio kontrolės pareigūnų skaičių, nors agentūrai toliau trūko profesionalių tyrėjų“, – pabrėžė JAV Imigracijos ir muitinės valdymo departamento vadovas Johnas Sandwegas.

Patruliuojančių agentų skaičiaus padidėjimas kėlė nerimą ir J.Tomsheckui.

„Kai reikia taip greitai padvigubinti institucijos darbuotojų skaičių, į ją tikrai pateks daug nepakankamos kvalifikacijos žmonių“, – sakė tuometis agentūros Vidaus reikalų departamento vadovas.

Jo teigimu, 60 procentų naujųjų agentų neišlaikė melo detektoriaus testų ir buvo pripažinti netinkamais tarnybai, tačiau vėliau vis tiek apsivilko pareigūno uniformą.

Pirmas stojo prieš teismą

Tad, regis, nestebina ir vėliau pasipylę pareigūnų nusižengimai. Dauguma jų, nušovę niekuo nenusikaltusius, beginklius arba nuo policininkų bėgančius žmones, nesulaukė jokio atpildo.

Tiesa, J.A.E.Rodriguezo artimieji tam tikrą pergalę vis dėlto pasiekė.

Praėjus dvejiems metams nuo paauglio mirties advokatai patarė šeimai paduoti į teismą patį Pasienio kontrolės agentūros pareigūną. Tiesa, tada viešai nebuvo žinoma ne tik jo pavardė, bet ir tai, ar agentas sulaukė bent jau menkiausio sudrausminimo.

„Akivaizdu, kad į teismą kreiptis reikėjo. Negali būti, kad JAV agentai gali per skyles tvoroje šaudyti meksikiečių vaikus ir už tai nebūti nubausti. Negi visi pasienio gatvėmis vaikščioti priversti žmonės turi kasdien rizikuoti savo gyvybe?“ – klausė vėliau advokatams padėjęs L.Gelerntas.

2014 metų lapkritį buvo pasiekta pirmoji pergalė. Arizonos teismas įsakė paviešinti agento pavardę. Araceli Rodriguez tada sužinojo, kad jos sūnų nušovė Lonnie Ray Swartzas.

O dar po metų, pernai rudenį, agentas pagaliau atsidūrė ir teisme. Jis tapo pirmuoju pasienio kontrolės pareigūnu, kuriam buvo pareikšti kaltinimai žmogžudyste dėl per tvorą nušauto žmogaus.

J.A.E.Rodriguezo artimieji dar ir dabar laukia tolesnio teismo sprendimo, tačiau jiems aišku tik viena – nors teisingumui prireikė net trejų metų, net ir ilgesnis laukimas nesugrąžins žuvusio šešiolikmečio.

„Nenoriu teisme matyti nieko, kas primintų tai, kad Jose Antonio žuvęs, – su ašaromis akyse kalbėjo A.Rodriguez. – Kartais apsimetame, kad jis vis dar su mumis. Mat tuo, kad jo nebėra, patikėti negaliu.“ („The New York Times“, LR)

JAV ir Meksiką skiriančią sieną kasmet teisėtai kerta daugiau nei 5 mln. mašinų ir sunkvežimių – daugiau nei bet kurią kitą sieną pasaulyje. Skaičiuojama, kad vienas iš penkių meksikiečių per gyvenimą nors kartą aplanko arba atvyksta dirbti į JAV.

2006 metais tuomečio prezidento George’o W.Busho administracijoje kilo užmojis visą 3 tūkst. kilometrų sieną su Meksika aptverti apsaugine tvora. Tada buvo pradėta valstybes skiriančios sienos statyba, tačiau dėl lėšų trūkumo darbai nutrūko 2010 metais. Šiuo metu apsauginiai užtvarai įrengti 1 tūkst. kilometrų atkarpoje – maždaug trečdalyje viso pasienio ruožo.

Pasienio apsauga JAV mokesčių mokėtojams kasmet atsieina 18 mlrd. JAV dolerių (16,4 mlrd. eurų). Bepiločių orlaivių skrydžiai per metus kainuoja 43 mln. JAV dolerių (39 mln. eurų), o už kiekvieną nutiestos tvoros kilometrą reikėjo pakloti 10 mln. JAV dolerių (9,1 mln. eurų).

Sieną kasmet mėgina kirsti tūkstančiai kontrabandininkų arba nelegalių imigrantų. Per pastaruosius 14 metų pasienio zonoje žuvo daugiau nei 6 tūkst. migrantų, tačiau šis skaičius kasmet mažėjo. Atvykėliai dažnai miršta kaitrioje Arizonos dykumoje, bet pastaraisiais metais JAV vyriausybė vis daugiau lėšų skiria pasiklydusių migrantų paieškoms ir gelbėjimui.

Nuo 2010 metų nuo JAV pasienio apsaugos agentų rankos žuvo mažiausiai 42 žmonės, tačiau daugumos šių pareigūnų tapatybė nebuvo atskleista ir neaišku, ar jie sulaukė nuobaudų.