Padėtis aiški: Rusija susikūrė pajėgumus, leidžiančius
užtikrintai konfrontuoti su NATO, kurią Maskva laiko savo
priešininke, ir paversti niekais labiausiai pažeidžiamų Aljanso
narių sustiprinimą.
Šių metų sausį Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu
paskelbė, kad iš naujo aktyvuojama 1-oji gvardijos tankų armija,
tai pat formuojamos trys naujos šarvuotosios divizijos karinėje
apygardoje, kuri ribojasi su Baltijos šalimis. Tai byloja apie
grįžimą prie karinės padėties, primenančios Šaltojo karo
laikus, kurios esmė buvo pasiruošimas intensyviems didelio masto
kovos veiksmams, naudojant įvairių rūšių ginkluotąsias pajėgas.
Kremlius taip pat pademonstravo esantis pasiruošęs rizikuoti,
siekdamas savo geopolitinių tikslų, iš kurių svarbiausias –
suskaldyti ir diskredituoti Vakarų šalis.
Rusija ir jos sąjungininkė Baltarusija turi 1,4 tūkst. km
sausumos sieną su Baltijos valstybėmis. Tuo tarpu vadinamojo
„Suvalkų koridoriaus“ – Lenkijos ir Lietuvos bendros sienos –
ilgis tėra 65 kilometrai.
Trumpai tariant, Rusija gali atakuoti bet
kur, tuo tarpu Baltijos šalims gyvybiškai svarbi jungtis su NATO
gali būti lengvai atkirsta. Rusija yra užsitikrinusi pranašumą
pagal vadinamuosius A2/AD (anti-access and area denial) pajėgumus –
priemones (ypač priešlėktuvinės gynybos sistemas), atgrasančias
priešininką nuo savo pajėgų dislokavimo ginamoje vietovėje,
kurios neleistų Aljansui atsiųsti pastiprinimų.
Atsižvelgdamos į tokią padėtį, NATO šalys dislokuoja
Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje pajėgas, kurių vaidmuo –
iššauti signalinį šūvį: rotuoja kuopos dydžio pėstininkų
dalinius, retkarčiais pasiunčia apsilankyti karo laivų ir laiko
saujelę naikintuvų, atliekančių oro policijos misiją.
Pagrindinė ICDS ataskaitoje pateikiama rekomendacija – didesnis
„dalyvavimas priešakinėse teritorijose“, kad vietoje pajėgų,
galinčių vien pasiųsti pavojaus signalą, būtų suformuota
pristabdanti užtvara.
Tokį vaidmenį galėtų atlikti regione
dislokuotos „bataliono dydžio ir didesnės“ keleto šalių
kovinės grupės, taip pat bataliono dydžio amerikiečių
kontingentas kiekvienoje Baltijos šalyje, palaikomas stipresnio
aviacijos ir jūrų pajėgų dalyvavimo. Be to, kiekvienoje Baltijos
šalyje reikėtų iš anksto dislokuoti sunkiosios ginkluotės, kurios
pakaktų bataliono dydžio daliniui apginkluoti.
Šiuo metu didžioji dalis Europoje laikomos Vakarų šalių
ginkluotės yra sutelkta armijos sandėliuose, likusiuose nuo Šaltojo
karo laikų – tokiose vietose kaip Norvegija, nutolusiose nuo
dabartinių NATO priešakinės linijos valstybių.
Visgi Rusija bet kokiu atveju būtų užsitikrinusi „dominavimą
eskaluojant padėtį“ – gebėjimą bauginamai ir greitai padidinti
potencialaus konflikto kainą. Ataskaitoje užsimenama, kad Aljansas
turi pasiųsti aiškų signalą Kremliui, jog jo neatsargios kalbos
apie taktinių branduolinių ginklų panaudojimą konvenciniam
konfliktui numalšinti iš tikrųjų gali pakelti jį į visiškai
naują lygmenį.
Tas pats turėtų būti taikoma kibernetiniams ginklams. Rusija
jau pademonstravo esanti nusiteikusi atakuoti kompiuterius ir jų
tinklus Estijoje, Gruzijoje bei Ukrainoje. Pati NATO neturi
puolamųjų kibernetinių pajėgumų, bet jų turi kai kurios Aljanso
šalys. Joms reikėtų aiškiai parodyti esančio linkusios panaudoti
šį arsenalą, jeigu būtų užpulta bet kuri Aljanso dalis. Dar
svarbiau – NATO turėtų parodyti, kad nebus jokio „riboto
konflikto“. Jeigu Aljansas puolamas bet kur, jis taip pat gali
atsakyti visur.
Visgi NATO silpniausia vieta – ne raumenys, o smegenys: Aljansas
veikia remdamasis bendru sutarimu, kuriam pasiekti reikia laiko.
Baltijos šalys, sudarančios siaurą juostą lygumoje, neturinčios
gynybos į gilumą galimybės, daug laiko neturėtų. Taigi Amerika,
Kanada ir karingesnės sąjungininkės Europoje turėtų taip pat
parodyti esančios nusiteikusios ir pajėgios individualiai atsakyti
į ataką prieš Baltijos šalis, net jeigu NATO dar nebūtų
apsisprendusi.
Paskutinis ataskaitoje pateikiamas argumentas – kad reikia
„pakeisti bendrą mąstyseną“. Užuot kliovęsis viltimis, kad
problemos su Rusija ilgainiui sumažės, Aljansas turėtų pradėti
perimti iniciatyvą.
Aš sutinku su kiekvienu to dokumento žodžiu. Bet kur rasti
Vakarų lyderių, linkusių veikti pagal šias rekomendacijas? Kaip
ukrainiečiai savu kailiu patyrė, Vladimiro Putino pagrindinis
koziris yra ne jo karinė galia, o mūsų politinis silpnumas.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius. Komentarą pateikė BNS