Tai šiek tiek beletrizuotas scenarijus, vaizduojantis
Kremliaus ataką prieš Baltijos valstybes, paskatintą Vakarų
šalių karinio silpnumo.
Autorius pažįsta tiek tą regioną, tiek Vakarų sprendimų
priėmimo procesų kuluarus. Jo įtūžis dėl pernelyg
atsipalaidavusių, visur išlaidas mažinti besistengiančių
politikų sunkiasi iš kiekvieno puslapio.
Recenzijų autoriai
kritikavo šią knygą dėl griozdiškų sakinių ir dialogų. Vis
dėlto svarbiausias klausimas – ar joje pateikiamas scenarijus yra
pakankamai tikėtinas, kad nusipelnytų būti rimtai nagrinėjamas? Ar
Rusija tikrai rizikuotų sukelti branduolinį karą su Vakarais, kad
užimtų Estiją, Latviją ir Lietuvą per didelio masto karinį
puolimą?
Kai kuriais atžvilgiais atsakymas aiškus – taip. Jeigu
Baltuosius rūmus užimtų prezidentas Trumpas, aiškiai
išsižadėjęs Amerikos saugumo garantijų Europai, o Rusijai
draugiški lyderiai vadovautų kitoms branduolinėms galybėms (Jeremy
Corbynas – Britanijoje; Marine le Pen – Prancūzijoje), tuomet
NATO akivaizdžiai nebefunkcionuotų kaip branduolinis aljansas.
Tačiau dėl visų šitų „jeigu“ išlieka didelis klaustukas.
Dar daugiau, taip pat turėtume kelti prielaidą, kad krinkant
NATO kitos stiprias kariuomenes turinčios ES šalys (Norvegija,
Lenkija, Nyderlandai, taip pat galbūt Švedija ir Suomija)
nesugebėtų dislokuoti jokių rimtų karinių pajėgų Baltijos
valstybėse.
Jeigu susiklostytų tokios sąlygos, Rusija galbūt susiviliotų
pasinaudoti savo turimu geografiniu ir kitokiu pranašumu.
Vis dėlto netgi toks scenarijus nėra garantuotas. Aš Rusija
tikrai norėtų kovoti su ryžtingu partizaniniu pasipriešinimu? Ar
ji rizikuotų užsitraukti finansines sankcijas ir tapti politine
atstumtąja?
Manau, pagrindinė Rusijos ginkluotųjų pajėgų paskirtis –
bauginti, o ne iš tikrųjų kariauti. Baltijos valstybių karinis
disbalansas kelia nerimą žmonėms tose šalyse ir užsienyje. Jeigu
žmonės galvos, kad ginti tas šias mažas šalis reikštų grėsmę
sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, jie gali nuspręsti, kad galbūt
geriau to nedaryti (ir tai, bijau, gali būti viena iš nenumatytų
sero Richardo Shirreffo knygos pasekmių).
Iš tikrųjų Kremlių labiausiai gundo galimybė pasiekti savo
tikslus be didelio masto karo. Jeigu suglumini savo priešininką,
palieki jį be draugų ir palauži jo valią, kautynės tampa
nebereikalingos.
Dėl to turėtume skirti daug daugiau dėmesio
priemonės, kurias Rusija naudoja atakuodama mūsų ryžtą ir
gebėjimą priimti sprendimus. Šiame kontekste labai rekomenduoju
perskaityti naują Britanijos žvalgybos eksperto Marko Galeotti
straipsnį, kurį paskelbė Europos užsienio santykių taryba
(Council on Foreign Relations).
Studija „Putino hidra“ (Putin’s Hydra) – iki šiol
geriausia apžvalga, paaiškinanti, kaip iš tikrųjų dirba Rusijos
šnipų agentūros. Autorius rūpestingai stengiasi nekurstyti panikos
(netgi argumentuoja, kad kalbos apie „naują šaltąjį karą“ yra
perdėtos – tai bent!).
Jis atkreipia dėmesį, kad Rusija nėra
valdoma monolitinės „šnipokratijos“. Žvalgybos ir saugumo
tarnybos pataikauja Vladimiro Putino paranojiškam požiūriui į
pasaulį, o ne stengiasi jį pataisyti. Jų pateikiami rezultatai yra
menkaverčiai. Jos yra korumpuotos ir dažnai riejasi tarpusavyje.
Visgi kitaip negu Vakarų žvalgybos pareigūnai, daugiausia
susitelkę į pastangas gauti žinių apie tam tikrus dalykus, Rusijos
šnipai taip pat stengiasi, kad tam tikri dalykai įvyktų –
naudodami įvairius triukus, pradedant nužudymais ir šantažu,
baigiant papirkinėjimu ir pamėgdžiojimu.
Kaip rašo ponas Galeotti,
tokių „aktyvių priemonių“ tikslai – „susilpninti ir
destabilizuoti Europos vyriausybes, vykdyti operacijas, naudingas
Rusijos ekonominiams interesams ir atakuoti politinius priešus“.
Vakarų šalys dar tik pradeda visa tai suvokti – ypač faktą, kad
Rusijos šnipinėjimas persidengia su nusikalstamumu, verslu ir
propaganda.
„Galingi, laukiniai, daugiagalviai ir paklusnūs“ šnipai,
kuriuos aprašo ponas Galeotti, turėtų kelti daug didesnį
susirūpinimą negu Clancy stiliaus košmarai, pavaizduoti sero
Richardo knygoje.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius. Komentarą pateikė BNS