Izraelis prieš Palestiną: kaip užbaigti užsitęsusį konfliktą?

Per visą šį laikotarpį įtampa vis augo, galiausiai virto santykių aiškinimusi karo lauke.

Tai nepadėjo išspręsti konflikto, priešingai, kėlė į viešumą vis naujas problemas, kurios dar labiau priešino izraeliečius su palestiniečiais.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui arabai ir žydai troško, kad anglai paliktų Palestiną, nes abi tautos siekė sukurti nepriklausomas valstybes.

1947 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja balsų dauguma patvirtino rezoliuciją dėl Palestinos, kuri numatė sukurti atskiras žydų ir arabų valstybes.

Žydams atiteko daugiau nei pusė Palestinos teritorijos ir teigta, kad Jeruzalei turi būti suteiktas specialus tarptautinis statusas.

Arabai su tuo nesutiko, nes buvo tikri, kad ši teritorija priklauso musulmonams ir todėl paskelbė kovą prieš žydus ir jų valstybės kūrimą.

Tik įsteigus Izraelio valstybę, į ją įsiveržė Egipto, Sirijos, Jordanijos ir Libano kariai, tačiau pats Izraelis šioje kovoje ne tik atsilaikė, bet ir gana dideliu mastu išplėtė savo teritoriją.

Tuo metu nemaža dalis palestiniečių buvo priversti pasitraukti į pabėgėlių stovyklas kaimyninėse arabų valstybėse su viltimi greitu metu grįžti į savo žemes. Nuo to laiko konfliktas tęsiasi ir atomazgos dar nematyti.

4 galimi konflikto užbaigimo scenarijai:

Galima įsivaizduoti, kad teoriškai izraeliečiai ir palestiniečiai galėtų sugyventi vienoje valstybėje, kur bent nominaliai abiejų pusių atstovai turėtų vienodas teises ir valdžios institucijos atstovautų ne vien Izraelio gyventojus, bet ir palestiniečius. Šis sprendimo būdas turi šalininkų abiejų tautų gretose.

Idėjos esmė – šalyje įkurti regionines vyriausybes, kurioms būtų priskirta kontroliuoti žydų ir arabų teritorijas, tačiau kartu užtikrinta centrinė valdžia, kuri koordinuotų šių vyriausybių veiklą. Ypač svarbu, kad abiejų jų veiksmai nebūtų paremti religinėmis idėjomis, taip negilintų atskirties tarp skirtingų tautybių, nekeltų tik dar didesnės įtampos.

Sprendimas paliestų ne tik šiuo metu gyvenančius Izraelyje bei Palestinos valstybėje, tačiau ir jų tautiečius, gyvenančius užsienyje – leistų užsienio izraeliečiams ir palestiniečiams grįžti į savo istorines žemes. Nepaisant teigiamų tokio konflikto sprendimo būdo aspektų, nesunku numanyti, jog praeities nesutarimai ir nuoskaudos gali užkirsti kelią taikiam tautų sugyvenimui drauge.

Yra radikaliai teigiančių, kad palestiniečiai nėra atskira tauta, jog tai – arabų tautos dalis, o, tiksliau, sirai, egiptiečiai, jordaniečiai bei libaniečiai, gyvenantys Vakarų krante. Šio problemos sprendimo šalininkai remiasi graikų ir turkų perkėlimo po Pirmojo pasaulinio karo bei kitais istoriniais pavyzdžiais. Kyla klausimas, į kurią šalį galima būtų perkelti palestiniečius? Dauguma užsimena apie Jordaniją, nes Izraelis ir pastaroji buvo pripažinti kaip Palestinos mandatinė teritorija, tačiau tokiam žingsniui nepritaria nei viena iš tautų.

Be abejo, tokiam pasirinkimui ypač priešintųsi ir JAV, be to, protestai tikėtinai nuvilnytų ne tik per regioną, bet ir visą pasaulį, galimai itin pasipiktintų arabų bendruomenė. Praktiškai tam įgyvendinti reikėtų milžiniškų pastangų bei lėšų. Galiausiai, naivu manyti, kad palestiniečiai nesipriešintų iškeldinimui.

Dalis arabų nepripažįsta arabiškų teritorijų viduryje esančios Izraelio valstybės ir puoselėja mintį ją sunaikinti. Teigiama, kad, jeigu islamo valstybėse vėl įsigalėtų politinis ekstremizmas, Izraeliui kiltų rimta grėsmė, nes, palyginus su izraeliečių skaičiumi, aplink gyvena daug daugiau priešų.

Visgi už šios valstybės eliminavimą pasisakančios kai kurios musulmonų šalys pačios turi dar neišspręstų problemų, be to, svarbu ir tai, jog Izraelis turi atominį ginklą, o daugelis musulmonų valstybių – ne. Taigi, šis siūlymas mažiausiai tikėtinas praktikoje.

Nors 2012 metais Palestinos valstybę (Gazos ruožas ir Vakarų krantas) pripažino Jungtinės Tautos, tarp Izraelio gyventojų ir palestiniečių esantis konfliktas vis dar aiškiai matomas. Nors palestiniečiai gana gausiai išsisklaidę po arabiškas žemes, tad galima teigti, kad Izraeliui negresia karinis puolimas.

Iš tiesų, nemaža dalis Izraelio gyventojų pritaria status quo, nes nemano, kad šis konfliktas turi tinkamą sprendimą – Palestinos – Izraelio konflikto laikotarpiu gimė ne viena karta, kuriai protestai, kariniai veiksmai bei nuolatinė politinė įtampa yra savaime suprantamas dalykas. Dėl šios priežasties dabartinės padėties išlikimas yra labiausiai tikėtinas konflikto (ne)sprendimo būdas.

Nors praėjusiojo amžiaus pabaigoje buvo bandyta rasti kompromisą, pasitelkus Oslo susitarimus, vis dėlto jų užteko neilgam. Politinėje erdvėje vis dar nėra aiškios vizijos, kaip išspręsti šį konfliktą

Vakaruose labiausiai pageidaujams konflikto baigtis – dvi visiškai pripažintos atskiros valstybės, tačiau vargu, ar to įmanoma pasiekti. Vienintelis postūmis link taikos – derybos, tačiau niekas neskuba jų inicijuoti.