Švedų naujienų agentūra TT susipažino su šia ataskaita
prieš ją oficialiai pateikiant vyriausybei.
Dokumente nepateikiamas konkretus atsakymas į įnirtingus debatus
kurstantį klausimą, ar tradiciškai neutrali Švedija turėtų
įstoti į NATO, tačiau apžvelgiami narystės Aljanse privalumai ir
trūkumai.
Pernai vasarą diplomatas Kristeris Bringeus vyriausybės buvo paskirtas ištirti galimus Švedijos
karinius ir gynybos ryšius su kitomis šalimis. Jis padarė išvadą,
kad prisijungus prie NATO visų pirma būtų eliminuotas netikrumas,
kaip Švedija elgtųsi konflikto Baltijos jūros regione atveju.
„Todėl bendras konfliktus atgrasantis potencialas visais
atžvilgiais padidėtų“, – sakoma ataskaitoje.
Vis dėlto pažymima, kad šį veiksnį sunku įvertinti ir kad
sprendimas sustiprinti karinius ryšius su kaimynine Suomija, pat
neprisijungusia prie NATO, irgi užtikrintų „stipresnius
regioninius atgrasomuosius pajėgumus“.
Kaip rodo liepą paskelbti apklausos rezultatai, švedų,
nusistačiusių prieš savo šalies stojimą į NATO, tebėra daugiau
negu narystės Vakarų valstybių kariniame bloke šalininkų. Kita
vertus, pastaraisiais metais Švedijoje palankumas Aljansui didėjo.
Manoma, kad šią tendenciją labiausiai lėmė didėjantys
nuogąstavimai dėl, daugelio nuomone, vis agresyviau veikiančios
Rusijos, nors Maskva tokius kaltinimus atmeta kaip antirusišką
propagandą.
TT pranešime sakoma, kad K.Bringeus ataskaitoje iš esmės
atmetama galimybė, kad Rusija surengs karinę ataką vien prieš
Švediją. Labiausiai tikėtinas scenarijus (nors ši tikimybė irgi
nėra didelė), kad Švedija būtų įtraukta į konfliktą,
išprovokuotą Rusijos karinės atakos prieš Baltijos šalis – NATO
nares Estiją, Latviją ir Lietuvą.
Manoma, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos būtų pajėgios
užimti Baltijos šalis per kelias dienas. Klostantis šiam
scenarijui, Maskva gali panorėti dislokuoti savo priešlėktuvinės
ir priešraketinės gynybos sistemas Švedijos teritorijoje –
pavyzdžiui, Gotlando saloje, kad užblokuotų NATO aviacijos
skrydžius virš Baltijos jūros.
K.Bringeus pažymi, kad Švedija turi naikintuvų ir modernių
povandeninių laivų, bet vyrauja nuomonė, kad šalies gynybos
pajėgumai turi „gana reikšmingų trūkumų“. Taigi, šaliai
reikėtų išorinės karinės pagalbos, bet JAV antžeminių pajėgų
pastiprinimas geriausiu atveju galėtų atvykti tik po trijų
savaičių.
Be kita ko, ataskaitoje pažymima, kad NATO narystė nepadėtų
greitai užkamšyti šalies gynybos spragų.
„NATO narių pirmoji gynybos linija yra (jų) nacionaliniai
ištekliai“, – sakoma dokumente.
Ataskaitoje rašoma, kad Švedija tikriausiai būtų priimta į
Aljansą ir kad stojimo procesas tikriausiai truktų 12–15 mėnesių
nuo atitinkamos paraiškos pateikimo.
Dokumente pažymima, kad Švedijos prašymas priimti į NATO
vestų į santykių su Rusiją politinę krizę, o „jos mastą
būtų sunku prognozuoti“. Visgi K.Bringeus daro išvada, kad šis
santykių pablogėjimas tikriausiai apsiribotų aštria politine
retorika ir Maskvos kariniais grasinimais.