Donecko gatvėmis važiuojančią sunkiąją karinę techniką pamatysi kone kasdien. O demonstracijas ar mitingus žmonės seniai pamiršo – jiems čia ne vieta.
Nustatytu laiku Donecko gyventojai turi būti namie ir nekišti nosies į gatvę, jei nenori turėti problemų su gatvėmis vaikščiojančiais kariškiais, policija.
Tačiau netgi ir tokiomis sąlygomis gyvenantys žmonės vis dar ieško būdų pasilinksminti.
Liko ir restoranai, diskotekos, kurie prieš kelerius metus galėjo džiaugtis lankytojų gausa. Tačiau dabar jie priversti ieškoti kitokių būdų išsiversti.
Tiesa, tokios taisyklės galioja ne visiems. Valdžioje esantys asmenys gali nepaisyti komendanto valandos ar kitų paprastiems žmonėms taikomų taisyklių.
Uždarė klubų duris nakčiai
Per 3 metus vykstantį konfliktą Rytų Ukrainoje okupuotas Doneckas tapo karo siaubo simboliu.
Nuo 2014-ųjų liepos okupuotuose šio miesto teritorijose įvesta komendanto valanda – į gatves paprastiems žmonėms išeiti draudžiama nuo 23 val. iki 5 val. ryto.
Tačiau iš tiesų Donecko gatvės ištuštėja daug anksčiau. Maždaug 19 valandą viešuoju transportu nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą iš tiesų nelengva. Transportas sustingsta vos tik pradeda leistis saulė.
Tačiau tuščia tik Donecko gatvėse. Naktiniuose klubuose, restoranuose, kavinėse gyvenimas tuomet virte verda.
Komendanto valanda juose ignoruojama, nes tų vietų lankytojai – ne eiliniai Donecko gyventojai. Tai vadinamasis auksinis jaunimas.
Toks pavadinimas nestebina – juk vien už įėjimą į klubą reikia pakloti ne mažiau kaip 10 eurų, o susimokėti už brangius gėrimus ir užkandžius – toli gražu ne kiekvieno Donecko gyventojo kišenei.
Karo sąlygomis gyvenantys žmonės neretai gali tik pasvajoti apie tokius pasilinksminimus. Tačiau auksinis jaunimas, turintis pakankamai pinigų ir pažinčių, gali ignoruoti net ir komendanto valandą.
Tiesa, anksčiau naktinių klubų durys Donecke būdavo atvertos beveik visą parą, o nuo okupacijos pradžios situacija visiškai pasikeitė. Pasilinksminimo vietos priverstos dirbti itin sudėtingomis sąlygomis.
„Dabar naktis pas mus prasideda maždaug 19–20 val., – pasakojo vieno naktinio klubo savininkė Anastasija. – Dirbame tik dvi ar tris valandas per dieną. Savaime suprantama, lankytojų irgi turime daug mažiau.“
Anksčiau per vakarą jos klube apsilankydavo šimtai žmonių, o dabar moteris džiaugiasi sulaukusi bent 20–30 lankytojų.
„Užverti duris turime ne vėliau nei 20 val. 30 min. Tačiau įprastai lankytojus išprašome tik 22 val. Jei pabandytume tai padaryti vėliau, gali užsukti komendantai ir pareikšti mums pretenzijas esą dėl to, kad parduodame alkoholinius gėrimus ir pažeidžiame komendanto valandos taisykles.
Džiaugtumės, jei galėtume tiesiog uždaryti duris ir leisti lankytojams likti iki ryto, tačiau to daryti negalima. Panašių incidentų jau pasitaikydavo anksčiau ir visi jie baigdavosi nelabai gerai – atvažiuodavo ginkluoti žmonės, išveždavo lankytojus, o pasilinksminimo vietų savininkams pridarydavo problemų“, – skundėsi Anastasija.
Praeityje ne viena pasilinksminimo įstaiga bandė gudrauti ir savaip spręsti problemas, susijusias su komendanto valanda. Įstaigos uždarydavo duris 23 val., o jų lankytojai turėdavo likti viduje iki ryto, tik tada galėdavo ramiai važiuoti namo.
„Jie užmigdavo, kur pasitaiko: kas ant žemės, kas ant stalų. Bet daugelis tęsdavo linksmybes, gerdavo ir šokdavo iki ryto, o tik tada traukdavo namo ilsėtis“, – sakė viena naktinių klubų lankytojų Jevgenija.
Donecko gyventojai puikiai prisimena vieną istoriją, įvykusią po Naujųjų metų šventės. Tuomet jaunuoliai pernakt linksminosi viename Donecko naktinių klubų nekreipdami dėmesio į komendanto valandą.
Tačiau linksmybes nutraukė įsiveržę kariškiai. Užuot nuvežę į policijos komisariatą, klubo svečius jie nugabeno į Donecko pakraštį, kur vyksta susišaudymai.
Jaunimą kariai ten ir paliko, liepę namo grįžti kas kaip išmano. Tai esą turėjo būti pamoka už komendanto valandos nepaisymą.
Puošniomis suknelėmis vilkinčios, aukštakulniais avinčios merginos ir kostiumuoti, bet kiek išgėrę jaunuoliai turėjo eiti ne mažiau nei du kilometrus šalia aidint šūviams, kol pasiekė artimiausią gyvenamąjį namą.
Pasodins į kamerą
Kad fabrikuose ir anglių kasyklose darbai vyksta pamainomis, o tai reiškia ir naktį, griežtai komendanto valandos laikytis verčiantiems žmonėms su automatais nerūpi.
Neretai ginkluoti pareigūnai naktį suima kasyklų darbuotojus, nuveža juos į areštinę, apklausia.
Ginčytis su jais beprasmiška. Tvarką prižiūrintys vyrai gali be jokio paaiškinimo valandas laikyti žmogų, kuris, jų nuomone, pažeidė draudimą rodytis gatvėse.
„Praėjusį mėnesį vėlai važiavau namo iš darbo, – pasakojo Donecke taksistu dirbantis Genadijus. – Pastačiau automobilį garaže. Iki namų buvo likę kokios dešimt minučių pėsčiomis. Jau buvau beveik pasiekęs namus.
Tačiau staiga iš už kampo prisistatė patrulis.“
Vyrą pareigūnas sustabdė, liepė parodyti dokumentus, o tada pradėjo aiškinti, kad jis pažeidė komendanto valandą, kuri buvo prasidėjusi vos prieš 15 minučių.
„Bandžiau paaiškinti, kad iki namų man likę gal 10 metrų. Tačiau jam tai mažai rūpėjo. Nuvežė mane į komisariatą, paėmė pirštų atspaudus, uždarė į kamerą ir liepė sėdėti. Paleido tik anksti rytą. Policija atėmė ir telefoną, todėl negalėjau net paskambinti žmonai ir paaiškinti, kas atsitiko, kad nesijaudintų“, – prisiminė Genadijus.
Donecko gyventojai pasakoja, kad pirmą kartą pažeidusį komendanto valandą žmogų policija tiesiog privers praleisti naktį šaltoje kameroje, bet antrą kartą taip lengvai išsisukti nepavyks.
„Kai buvo uždaryta mūsų kasykla, man teko įsidarbinti kitoje, esančioje daug toliau nuo namų, – pasakojo Aleksandras. – Dabar kelias iki darbo trunka dvi valandas, o kelionė iš darbo į namus dar ilgiau, juk po 20 val. viešasis transportas nevažiuoja.
Tenka nemažą dalį kelio nueiti pėsčiomis. Buvau jau ne kartą sulaikytas už komendanto valandos pažeidimą. Trečią kartą pagautam man pareikšta, kad gresia rimti nemalonumai. Galiu patekti į kalėjimą, nes esą piktybiškai pažeidinėju taisykles.“
Policija grasino, kad vyras mažiausiai mėnesį turės praleisti už grotų, bet pasiūlė ir išeitį: jei nori išvengti kalėjimo, turės sumokėti 4,4 tūkst. grivinų (152 eurus).
„Atšoviau, kad gali iš karto sodinti už grotų. Tokių pinigų aš neturiu.
Galiausiai baudą jie sumažino per pusę. Naktį praleidau komisariate, o rytą sūnus atvežė pinigus ir mane paleido“, – piktinosi Aleksandras.
Turčiams taisyklės negalioja
Donecko gatvėse vakare tampa tylu. Miestas ištuštėja, atrodo lyg miręs. Gatvėmis prarieda vos vienas kitas automobilis. O keli likę žmonės skuba kuo greičiau grįžti namo.
„Maždaug devintą valandą vakaro gatvėse nesutiksi beveik nė vieno žmogaus. Vaizdas tarsi iš apokaliptinio filmo, – pasakojo Donecke gyvenantis Ilja. – Įprastai viešasis transportas tokiu metu jau nevažiuoja, automobilių taip pat vos vienas kitas.
Tačiau gatvėse staiga padaugėja patruliuojančių pareigūnų, gaudančių namų dar nepasiekusius žmones.
Naktimis netgi girdėti šūviai, aidintys kažkur ties fronto linija. Galima išgirsti, kaip važiuoja sunkioji karinė technika.
„Vienas mano pažįstamas pasakojo, kad tankai naktį važinėja neatsitiktinai. Esą būtent tuomet įvairūs stebėtojai šiltai miega savo viešbučiuose ir nieko nemato. Be to, bijoma, kad Donecko gyventojai praneš Ukrainos kariams, kur link juda separatistų tankai“, – tikino Ilja.
„Miesto centre iki vėlaus vakaro restoranuose skamba muzika. Visiems aišku, kas šie žmonės. Tai tie, kuriems net ir karo metu gyventi gera. Jie yra savotiški carai, – kalbėjo Donecko gyventojas Rostislavas. – Taip išeina, kad mes esame užrakinti naktimis savo namuose ir neturime teisės iškišti nosies į lauką, o tie, kurie čiulbėjo apie lygybę prieš įstatymus, džiaugiasi privilegijomis. Jų gyvenimas sotus, geras ir linksmas. Jiems nusispjauti, kaip jaučiasi ar gyvena paprasti žmonės.“
Apsiausto miesto gyventojai aiškino, kad valdžioje atsidūrusių kovotojų įstatymai patogūs tik tiems, kurie save laiko tikruoju Donecko liaudies respublikos piliečiu ir patriotu. O paprastiems, taikiems gyventojams šie įstatymai sukelia tik gausybę problemų.
Net jeigu žmogus sunegaluoja ir nori išsikviesti greitąją pagalbą, gali likti nieko nepešęs, nes tai pirmiausia taip pat privilegijuotųjų teisė. Pas juos pirmiausia skuba ir taksi.
„Neseniai mano žmonai naktį staiga pakilo temperatūra, prasidėjo stiprūs galvos, pilvo skausmai. Paaiškėjo, kad namuose neturime jokių vaistų.
Anksčiau buvo paprasta nueiti į artimiausią visą parą veikiančią vaistinę. O štai dabar tai gali pamiršti – teko laukti iki ryto.
Paskambinome greitajai pagalbai, tačiau mums buvo pasakyta, kad į tokius iškvietimus medikai nevyksta.
Norėjome išsikviesti taksi ir patys nuvažiuoti į ligoninę, bet ir tai nepavyko. Jie tokiu metu nevažinėja“, – pasakojo Rostislavas.
Donbasą susirėmimai alina jau trejus metus
2014 metais prasidėjus krizei po masinių Maidano protestų Kijeve ir prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimo, rytinėje šalies dalyje kilo neramumai. Kovo 1 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gavo Rusijos Valstybės Dūmos leidimą įvesti karius į Krymą. Maskva tokius veiksmus teisino siekiu apsaugoti Rusijos piliečius. Naujoji Ukrainos valdžia ir tarptautinė bendruomenė neteisėtą Krymo aneksiją pavadino šalies okupavimu, nors Kremlius tai neigė ir tikino, kad pusiasalis savo noru prisijungė prie Rusijos.
Po Krymo okupacijos separatistinis ir antivyriausybinis judėjimas persimetė į Rytų Ukrainą. Donbasą sudarančiose srityse įkurtos apsišaukėliškos Donecko ir Luhansko liaudies respublikos. 2014 m. balandžio mėn. prasidėjo karas tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir prorusiškųjų teroristų.
Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai 2015 m. vasario 11 d. atvyko į Minską lemiamų taikos derybų, kuriomis siekta užbaigti 10 mėnesių trunkantį konfliktą. Nors sutarta, kad abi kariaujančios pusės atitrauks sunkiąją karo techniką nuo fronto linijos, sustabdys ugnį, Minsko susitarimai nėra vykdomi ir kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje nesiliauja iki šiol.
Rusija vis dar neigia siuntusi savo karius į Ukrainos rytus. Kremlius separatistinį konfliktą Ukrainoje vadina pilietiniu karu, kuriame Maskva pati esą neatlieka jokio vaidmens. Skaičiuojama, kad nuo karo pradžios žuvo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, 1,4 mln. turėjo palikti namus, o daugiau kaip 900 tūkst. pabėgo į užsienį.
Parengė Ana Daukševič
