Tai, kad „sparčiai augančio konflikto“ su Rusijos remiamais separatistais grėsmė liks pareiškimų lygyje, patvirtina ir Ukrainos prezidento V.Zelenskio vizitas į Katarą, kai karščiausiu politinės ar net karinės įtampos metu reikia būti prie savo darbo stalo.
Atvirai sakant, keistas elgesys. Tiesa, V.Zelenskis gali sakyti, kad pakalbėjęs telefonu su JAV prezidentu J.Bidenu, taip pat NATO vadovu jau atgrasė (žinoma, laikinai) Rusiją nuo klastingų kėslų, priversdamas juos tai nurašyti į karinius mokymus.
Taip, prieš savaitę Ukrainos žiniasklaidoje buvo skelbiama apie JAV ir NATO pagalbą (nesukonkretintą) Kijevui konflikto su Maskva atveju. Tačiau kaip ta pagalba atrodytų, kokios NATO valstybės siųstų karius, sunku net teoriškai įsivaizduoti.
Iki šiol Rusija vengia tiesioginio susidūrimo su NATO. Ryškiausias pavyzdys – Turkijos numuštas Rusijos naikintuvas. Vengia ir JAV: prezidento D.Trumpo palaimintos atakos prieš teroristus Sirijoje nekliudant Rusijos karinių pajėgų.
O kiek dar neskelbtų pavyzdžių kitose karštosiose vietose.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad Rusijos ir NATO karinis susidūrimas Ukrainoje neįvyks, nes pasekmės pernelyg aiškios – bus pereita prie strateginės ginkluotės. Pasaulis stos piestu.
Tai reiškia, kad tiesioginis Maskvos ir Kijevo karinis susikirtimas taip pat neįmanomas.
Kol kas Rusija kariniu požiūriu yra pranašesnė. Lieka dabartinė situacija, kuriai jau septyneri metai. O kiek laiko tokia padėtis tęsis – dar metus, dvejus, dešimt? Būtent to ir klausia politikai, politologai, ekspertai tiek Vakaruose, tiek Rytuose.
O štai Ukrainos žmonių nuomonė man visiškai neaiški. Dabartinį savo valstybės vadovą jie išsirinko televiziniu būdu. „Kvartalas 95“, kuriam V.Zelenskis vadovavo, daug ir neprimityviai juokino, įtaigiai kritikavo buvusią valdžią, sukėlė iliuziją, kad greitai viskas susitvarkys: bus taika, kalti sėdės už grotų.
Deja, taika tik tolsta, o kaltieji dabar jau daug kuo kaltina buvusį kaltintoją.
Gal pagerėjo žmonių gyvenimas? Neturiu pakankamai duomenų objektyviai spręsti. O štai apie kovą su COVID-19 informacija prieštaringa. Organizacinių priemonių daug, apribojimai griežti, bet vakcinos didelei šaliai pavojingai per mažai.
Vis dėlto pagrindinis klausimas: o kas toliau su Luhansku ir Donecku? V.Zelenskis vis kartoja, kad problemą gali išspręsti Ukrainos narystė NATO, pradedant veiksmų narystei planu. Tokį planą įstojimo į NATO išvakarėse turėjo ir Lietuva. Ar jis pagelbėtų Ukrainai? Galbūt, bet neaišku, kaip reaguotų pačios NATO narės.
Rimta kliūtis – Rusijos okupuotas Krymas. Jeigu Ukraina tokius veiksmus būtų dariusi kartu su Lietuva ir kitomis pretendentėmis į NATO, ko gero, būtų pasisekę, nes Rusija tuo metu buvo silpna visais atžvilgiais pasipriešinti. Teko skaityti, kad V.Putiną sprendimas Lietuvą ir kitas valstybes priimti į NATO užtiko pietaujantį. Nieko kito nebeliko – tik skėstelėti rankomis.
Dabar situacija visiškai kita. Kitos galimybės užkirsti kelią, Maskvos požiūriu, pavojams jos saugumui – tokia grėsmė matoma NATO plečiantis ir artėjant prie Rusijos sienos.
Kitokia ir Rusijos užsienio politika. Jau 20 metų jos interesas yra tapti konkurente JAV kariniu požiūriu ir užimti strateginiu ir kariniu požiūriu svarbiausius taškus bent aplink savo sienas.
Krymas reikalingas ne dėl istorinių sentimentų, o juo labiau paplūdimių. Jis reikalingas dėl Juodosios jūros kontrolės kariniu požiūriu, o visa kita – po to.
Maskva ilgai to siekė per įvairius Krymo politinius statusus po sovietų imperijos griūties, kol, pasinaudojus Maidano sumaištimi, pavyko tai padaryti.
Gal ne vienas atsimena V.Putino žodžius: „Jūs ką, norėjote, kad išlipęs Sevastopolyje ten užtikčiau JAV jūrų pėstininkus?“ Tą mintį plėtojo ir Kremliaus „politologai“ – esą ES ir Ukrainos asociacijos sutartis buvusi tik priedanga tolesniems NATO planams.
Joks kitoks, tik strateginis (šiek tiek kitoks nei Kryme), Maskvos tikslas yra Donecke ir Luhanske. Rusijai nereikia nei anglių, nei kitokių gėrybių, kurių milžiniškoje teritorijoje yra apsčiai.
V.Putino politika yra išskirtinai karinė strateginė, jis šiai sričiai skiria daug dėmesio ir būtent dėl to Vakarų valstybių aštriai kritikuojamas asmeniškai. Ir ne dėl demokratijos Rusijoje stokos. Įdomu, kad Kinija kritikuojama kaip sistema, bet jos vadovas nemirga juodomis spalvomis demokratinėje žiniasklaidoje.
Kremliaus koncepcija labai paprasta – bijant gerbiama tik stipri, pirmiausia kariniu požiūriu, valstybė.
Bet kodėl Maskva nepasiima Donecko ir Luhansko, jų net nepripažįsta kaip savarankiškų valstybių? Nežinau atsakymo. Gal neužtikrinta dėl visuomenės „pasirinkimo“?
Yra dar vienas klausimas: kokia būtų Kijevo politika dėl Donecko ir Luhansko susidarius politinėms ar kokioms nors kitoms sąlygoms grįžti ten ne iš jėgos pozicijų? Neaišku.
O kol neaišku, įšaldyta situacija gali tęstis ilgai.
