Tačiau kad ir kaip stipriai Ilhamas Alijevas ir jo aplinka švenčia „pergalę“ kare ir teigia, kad Kalnų Karabacho konfliktas yra išspręstas, manyti, kad tai yra galutinis šio dešimtmečius besitęsiančio ginčo sprendimas, yra tikėjimas iš troškimo.
Vykdydamas tokią politiką Ilhamas Alijevas, ko gero, užkariauja Azerbaidžano gyventojų simpatijas. Tačiau ateityje tai gali sukelti egzistencinę grėsmę jo režimui.
Teiginiai apie ilgalaikį Kalnų Karabacho problemos sprendimą neturi pagrindo. Šį nuosprendį ne kartą yra vienareikšmiškai paskelbę įvairūs tarptautiniai veikėjai, įskaitant ESBO Minsko grupės pirmininkus – vienintelius įgaliotus ir tarptautiniu mastu pripažintus šio konflikto tarpininkus.
Be to, kai kurių žinomų ekspertų nuomone, nėra pagrindo teigti, kad dabartinė situacija priartino prie konflikto sprendimo. Nepaisant skaudžių humanitarinių pasekmių – nesuskaičiuojamų aukų, šimtus karo belaisvių, dešimčių tūkstančių pabėgėlių ir šimtmečių senumo armėnų paminklų sunaikinimo okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose – ankstesnio status quo žlugimas tik apsunkino jėgų pusiausvyrą regione ir pakeitė senas problemas naujomis.
Šie painūs rezultatai ir jų daugialypės interpretacijos leidžia manyti, kad konflikto dinamika regione nėra stabilizuota, ypač turint omenyje neapibrėžtumą dėl galimos Pareiškimo galiojimo pabaigos po 4 metų.
Atsižvelgiant į painią geopolitinę antrojo Karabacho karo baigtį, žmonių netektys yra išskirtinai tragiškos. Armėnija paskelbė turinti 3788 aukų, tuo tarpu oficialus Azerbaidžano aukų skaičius 2021 m. birželio mėnesio duomenimis siekė 2900. Natūralu, kad čia neįskaitomi žuvę samdiniai iš Artimųjų Rytų, permesti per Turkiją į Azerbaidžaną, tiesiai į konflikto zoną.
Tuo tarpu, remiantis įvairiais kompetentingais šaltiniais, prieš ir po karo padarytų Azerbaidžano kapinių palydovinių vaizdų lyginamieji tyrimai liudija, jog nuostoliai yra daug didesni, nei oficialiai skelbiama.
Neseniai Azerbaidžano pradėtas Karabacho karas eilinį kartą patvirtino, kad karai retai išsprendžia problemas. Karas yra pernelyg rimtas ir nenuspėjamas reikalas, ypač tokiame nestabiliame regione kaip Pietų Kaukazas, kad būtų pradedamas iš susierzinimo ar dėl demagogiškai išsakytų politikų šūkių.
Ne mažiau pavojingos ir supaprastintos karo baigties interpretacijos, kurias taip lengvai, o kartais ir neatsakingai, pateikia įvairūs pseudoekspertai, komentatoriai, žurnalistai. Jų nuolatiniai vizitai į Azerbaidžaną, kartais pasibaigiantys Azerbaidžano valstybinių apdovanojimų įteikimu, atima iš jų galimybę nešališkai nušviesti ir interpretuoti regiono įvykius, net jei to būtų siekiama.
Sakau tai su giliu apgailestavimu: šiandien vyrauja „antrojo tako diplomatija“ (angl. Track II diplomacy) – neformalūs dialogai tarp įvairių veikėjų, tokių kaip akademinė bendruomenė, žurnalistai, nevyriausybinės organizacijos ir kt., kurie gali įnešti naujų idėjų ir santykių į oficialų diplomatijos procesą, o ne klaidinti auditoriją, didinti priešiškumą ir netoleranciją tarp priešininkų, kas gali privesti prie taikos destabilizacijos trečiųjų šalių bendruomenėse.
„Atrodo, kad Kaukazas buvo kone sukurtas karui“, – niūriai išpranašavo žymus amerikiečių mąstytojas Danielis Bellas.
Intelektualo misija yra įrodyti, kad ši prielaida yra klaidinga, ir tik jo nešališkas ir konstruktyvus įsipareigojimas gali prisidėti prie taikos Pietų Kaukaze.
