Kviečiame skaityti pirmąją teksto dalį.
Lrytas.lt lankėsi fronto ruože netoli nuo Niujorko – taip vadinasi keliolikos tūkstančių gyventojų miestas, kuriam tokį pavadinimą dar 19 a. suteikę jį, kaip ir daugelį Donbaso gyvenviečių, kūrę vokiečių kolonistai.
Sovietiniais laikais Novohrodskės pavadinimą gavusiam miestui istorinį vardą grąžino dabartinė Kijevo valdžia, kuri apskritai savo kontroliuojamame Donbase dabar vykdo „desovietizacijos“ – sovietinių pavadinimų naikinimo – programą.
Tiesa, ši programa – kol kas labiausiai apčiuopiamas mėginimų „ukrainizuoti“ regioną rezultatas. Vietos visuomenė čia vis dar iš esmės nesikeičia – dauguma žmonių arba aiškiai ir agresyviai prorusiški, arba visiškai pasyvūs. Valdžioje – seni veikėjai, daugelis kurių karo pradžioje aktyviai veikė separatistų ir Rusijos naudai.
Tuo tarpu patriotinė bei proukrainietiška mažuma nenuleidžia rankų, į jos gretas įsilieja ir jaunimas. Štai ir Niujorke veikia aktyvi visuomeninė organizacija „Jaunimas už ukrainietišką Niujorką“.
O dar keli kilometrai nuo Niujorko link Donecko ir Horlivkos – frontas, kuris eina tiesiai per vieną iš gyvenviečių.
Čia – 503 jūrų pėstininkų bataliono pozicijos, nuo kurių priešas – vos už kelių šimtų metrų. Toks atstumas pažymėtas ir šalia sunkiojo kulkosvaidžio ant sienos priklijuotose lapeliuose, nurodančiuose, kiek tiksliai yra iki priešo pozicijų konkrečia šaudymo kryptimi.
Apkasai, įtvirtinti ugnies taškai driekiasi pačiu gyvenvietės pakraščiu, o kai kuriuose ant fronto linijos esančiuose namuose tebegyvena žmonės. Iki fronto reikia eiti tiesiog gatve, o paskutinius šimtą metrų kariai liepia rikiuotis vorele, o ne eitų būriu per visą gatvę.
Sutemus pagrindinis garsas – iš kitos pusės atsklindantis galingų variklių ūžimas.
„Jie nuolatos šildo tankų ir šarvuočių variklius, kad šie būtų parengti bet kuriuo momentu. Tas garsas kasdien vis stipresnis, nes tos technikos vis daugiau. Taigi, varinėja ir dienomis, ir naktimis“, – lrytas.lt sakė ukrainiečių jūrų pėstininkas priešakinėse pozicijose.
Priešą kariai čia taip pat sutemus stebi per termovizorių ekranus. Ant karčių iškeltos kameros – patogus taikinys snaiperiams. Kai kurios kartys peršautos po kelis kartus, snaiperiai peršovė ir pačias kameras.
Karys ekrane rodo porą žemų pastatų, esančių priešais. „Štai čia jie tai ateina, tai išeina, dažnai būna tai viename, tai kitame. Taip mus klaidina, kartais – sėkmingai. Va, į vieną esame smarkiai lupę, o jie sau buvo tame, kuris yra prieš jį“, – pasakoja jūrų pėstininkas.
Pasak jo, anoje pusėje daugiau ne tik karinės sunkiosios technikos, bet ir įvairios ginkluotės. „Anksčiau į mus „dirbo“ vos vienas minosvaidis arba automatinis granatsvaidis. Po to atsirado visko daugiau – minosvaidžių, sunkiųjų kulkosvaidžių, automatinių granatsvaidžių. Ėmė dirbti ir savaeigė haubica – iššauna į mus vienoje vietoje, staigiai pervažiuoja į kitą ir dirba iš ten“, – pasakojo karys.
Gal visa tai – požymiai, jog kaupiamos papildomos pajėgos puolimui? Tačiau karys, kaip ir dauguma kitų, neskuba skambinti šio pavojaus varpais.
„Na, greičiausiai gali būti ir tai, kad čia toks jų atgrasymas ir demonstracija. Mat kai tik mes vasarą į šias pozicijas atėjome, iš karto leidome jiems tai pajusti, nesismulkinome“, – sakė jūrų pėstininkas.
Prašvitus po nakties kariai po pozicijas bei ugnies taškus vedžioja ne mažiau atsargiai, nei naktį. Ugnies taške jie įspėja ilgiau, nei kelias sekundes nestovėti vienoje vietoje, visur stengtis judėti kuo labiau pasilenkus arba pritūpus. Pagrindinė grėsmė, žinoma – snaiperiai.
Kalėdos – ir fronte Kalėdos
Nepaisant įtemptos sąlyginės ramybės ir naujos karo bangos laukimo, fronte taip pat švęstos Kalėdos, kurios stačiatikių pasaulyje švenčiamos sausio 7 d. Jų išvakarėse ir per pačias pagrindines dienas vienam iš 30-osios brigados karo kapelionų, Sergijui Dmitrijevui, kaip ir kitiems jo kolegoms – itin aktyvus metas.
Šis dvasininkas – vienas iš žinomiausių visos Ukrainos karo kapelionų, kare esantis nuo pat pradžios, kartu su brigada perėjęs didžiausius mūšius ir išmėginimus. Tiek patyrę kariai, tiek jaunimas, aukščiausi karininkai bei eiliniai jį labai vertina, kaip vieną iš svarbiausių šios bendruomenės narių.
Kaip ir visi kariai, S.Dmitrijevas turi ir karinį šaukinį – „Padrė“, ispanišką kreipinį į „šventąjį tėvą“.
Be to, „Padrė“ yra ir vienos iš svarbiausių Kijevo cerkvių – Michailovo – šventikas bei nuo Maksvos patriarchato prieš keletą metų atsiskyrusios, savarankiškos Ukrainos bažnyčios socialinės tarnybos vadovas.
Nuolatinis bendravimas su kariais ir vietos gyventojais, kelios apeigos ir pamokslai per dieną įvairiose brigados dislokacijos vietose, taip pat – pačioje fronto linijoje, pilna automobilio bagažinė įvairių smuklių dovanėlių bei saldumynų. Taip per šventes atrodė karo kapeliono darbotvarkė.
Pačios karo lauko mišios – paprastas ir kartu įspūdingas reginys. Ką tik iš priešakinių pozicijų atėję kariai, kurių daugelis dėvi baltą žieminę maskuojamąją aprangą ir yra apsikarstę ginklais, susiburia glaudžiu rateliu aplink Šventąjį Raštą pasiėmusį šventiką su uniforma. Kiekvienas rankose laiko po uždegtą žvakę, kurių blanki šviesą šiek tiek krenta ant didžiuliame angare stovinčių pėstininkų kovos mašinų bei šarvuočių.
Dvasininkas paskaito ištraukas iš Šventojo Rašto apie Jėzaus gimimą, pasako pamokslą, gausiai apšlaksto visus švęstu vandeniu – ir apeigos baigtos.
Pamokslas, žinoma, yra apie žmonių tarpusavio meilę bei bendrystę. „Dabar jūs įsivaizduokit, be jokių čia didelių religinių dalykų ir asociacijų, tokią padėtį – grįžtate iš fronto, o jūsų draugė ar žmona, kuri ilgai buvo be jūsų – nėščia. Štai tą patyrė ir Juozapas, kuris sužinojo, kad Marija, jo nepažinusi, vis dėlto pastojo.
Tačiau jis vis dėlto ją priėmė, su meile ir be jokių sąlygų. Įsivaizduojate? Štai ką reiškia priimti kitą žmogų, juo pasitikėti, taigi – mylėti“, – paprasta kalba, nevengdamas ir žargoniškų išsireiškimų, kariams kalba „Padrė“.
O po apeigų bei kariškos vakarienės visi vėl skirstosi ten, iš kur atėjo – į pozicijas, kuriose toliau stebi priešą ir, nepaisant ramybės periodų, rengiasi lemiamam susirėmimui su juo.
