„Ukraina išsivadavo iš Rusijos įtakos ir pasuko Vakarų kryptimi, todėl Rusija jai ir keršija. Okupavo Krymą, kėsinasi į kitas teritorijas“, – atsakiau, lyg pats būčiau egzaminuojamas. „O ką, iki tol Ukraina ėjo kita kryptimi, į Rytus? Bet Ukraina daug metų nepriklausoma valstybė, – tęsė moksleivis, – veikė privačios gamyklos, kazino, turguje galėjai ką tik nori nusipirkti. Panašiai kaip Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Tik Vokietijoje atlyginimai didesni.“
Pasakęs pašnairavo į suklususią mokytoją: „Man taip tėvelis sakė, jis furą vairuoja.“ „Vilkiką“, – su palengvėjimu, kad ne iš jos ta informacija, pataisė mokytoja.
Ačiū mokyklos tvarkaraščiui, suskambo skambutis, skelbiantis pertrauką, mokytoja padėkojo už atvykimą, o atsisveikindama pasiguodė: „Mokiniai kartais tokių klausimų užduoda, kad man pačiai, besidominčiai politiniu gyvenimu, sunku netrafaretiškai atsakyti. Žinoma, klausau ir skaitau, kas apie Rusijos ir Ukrainos santykius oficialiai sakoma ir diskutuojama, bet, nėra ko slėpti, žiūrėdamas Rusijos televiziją viską girdi atvirkščiai.
Galima išjungti, neklausyti, bet klausimų galvoje lieka. Pagaliau savo mintis vaikų akivaizdoje dėsto tėvai. O čia aplinkui daug visokių, ir niurzgiančių taip pat. Vaikai viską atsineša į klases.“
Rengiantis susitikimams su mokiniais tenka pagalvoti ir apie šalutines, ne vien šventines, temas.
Esu sulaukęs viso sąrašo, tiesa, iš popieriuko perskaitytų klausimų apie vidaus politiką, partijas, net atskirus politikus. O dabar tikriausiai, be atminimo dovanėlės, būtų galima sulaukti visos puokštės klampių klausimų.
Vienas iš puokštės – kodėl Rusija priešinasi NATO plėtrai, jeigu NATO atneša taiką ir demokratiją. Tai reiškia, kad Rusija nori karo? JAV prezidentas J.Bidenas aiškina nesąs tikras, ar V.Putinas nori karo, bet jo paties sukeltoje komplikuotoje situacijoje kitokios išeities, kaip karinės jėgos naudojimo Ukrainos atžvilgiu, gal ir neturįs.
Savo ruožtu Maskva kasdien mažiausiai triskart įvairiais lygiais neigia pulsianti Ukrainą. Vakarų, savaime suprantama, ir Lietuvos žiniasklaidoje tiesiai nesakoma, kad V.Putinas ir tie, kuriems pavesta paneigimus skleisti, meluoja, bet nuolat kartojama, jog Rusijos invazijos į Ukrainą tikimybė vis didesnė. Ir dar pasakoma, jei V.Putinas vis dėlto nuspręs jėga parklupdyti Ukrainą, sulauks neregėto, negirdėto atpildo.
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis, matydamas sparčiai ilgėjančias gyventojų eiles prie grikių, jau antrą kartą kartu su savo pavaldiniais, iki šiol energingai aiškinusiais apie karą po valandos ar dviejų, puolė raminti visuomenę, esą nereikia kelti panikos, nes tokios grėsmės, kokia platinama žiniasklaidoje, nėra.
Beje, Lietuvos kariuomenė feisbuke taip pat pradėjo raminti visuomenę. Tekste sakoma: „Tikras faktas – Rusijos Federacija padidino savo karinį kontingentą prie Ukrainos sienos. Bet tuo tiesioginė grėsmė šiai dienai ir baigiasi.“
Mano spėjimu, pritariant buvusio Lietuvos kariuomenės vado V.Tutkaus minčiai, kad Rusijai susidurti su aršiu Ukrainos armijos pasipriešinimu ir ilgamečiu partizaniniu karu nėra jokios prasmės, o verbalinė grėsmės raiška, pasiekusi viršūnę per Rusijos ir Baltarusijos karinius mokymus, po mėnesio nurims. Bet įtampa tarp Rusijos ir NATO, o drauge ir JAV, nepradings ir tikriausiai virs geopolitinio žemėlapio perbraižymu.
Priešiškumo šaknys gilios ir grįstos abipusiu Rusijos ir JAV, kartu ir NATO, nepasitikėjimu ir netikėjimu jokiais žodžiais. Susierzinimas, pamažu virstantis priešiškumu, prasidėjo maždaug apie 2005 m. Iki tol Rusijos požiūris į NATO plėtrą buvo banguojantis, vis neapsisprendžiant, kokią poziciją pasirinkti. Vienu metu net pradėta kalbėti, kad ir Rusija galėtų tapti NATO nare.
Tas kalbas prisimenu, nes dėl einamų pareigų tada atidžiai rinkau informaciją, kokia galėtų būti Rusijos reakcija į Lietuvos aiškiai pasirinktą euroatlantinį kelią. Murmėjimas buvo girdėti, bet stabdymo veiksmų nebuvo.
Dabar paklaustas V.Putinas, kodėl vangiai NATO plėtrai priešintasi tada, atsakė paprastai – buvome silpna valstybė, su kuria niekas nesiskaitė. O paklaustas dėl Krymo aneksijos nesirinkdamas žodžių atrėžė: „O ką, gal kitą dieną Sevastopolyje (ten Rusijos karinė bazė. – Aut.) aš turėčiau sveikintis su JAV jūrų pėstininkais?“
Šiandieninės Rusijos ideologų teigimu, Vakarai stengiasi sužlugdyti ją kaip valstybę.
NATO, anot Maskvos propagandos, esantis JAV užsienio politikos įrankis, nacionalinių interesų gynėjas plačiai už Amerikos ribų. O sankcijomis esą norima pakenkti ne tik Kremliaus režimui, paskiriems politikams, nors tai faktiškai beprasmiška, bet ir visai Rusijos ekonomikai, užkertant kelią šiuolaikinėms technologijoms, žlugdant karinę pramonę, be to, bandoma sukiršinti Rusijos regionus su centrine valdžia, gal net atskiriant Sibirą.
Tačiau Rusija jau nėra ta „vargšė pusseserė“, ji – vis reikšmingesnė valstybė, pati galinti kelti sąlygas Vakarams ir braižyti raudonąsias linijas.
Tokia Rusijos ideologinė pozicija ir klaidinga, ir pavojinga, bet ji paskleista plačiai ir pradėta įtraukti į švietimo sistemą. Pagaliau įvairiausiomis formomis ji egzistuoja internete, kuris daug kam yra vienintelis autoritetas.
