Po to, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad pripažįsta vadinamąsia Donecko ir Luhansko respublikas, kuriose yra išdalinta apie 800 tūkst. Rusijos pasų, nepriklausomybę, ir Ukrainos, ir ją remiančių šalių politikai šią žinią priėmė, kaip seniai planuoto Rusijos karo pradžią.
Dar labiau karo ugnį pakurstė pirmadienį paskelbta žinia, kad rusai nukovė, neva tai penkis Ukrainos „diversantus“, bandžiusius kirsti Rusijos sieną. Nors Ukraina šią žinią kategoriškai paneigė, puikiai suprasdama, jog tai – provokacija, V. Putinas ir jo generolai visam pasauliui ją bandė „parduoti“ už gryną pinigą.
„Karas su Rusija, kaip žinia, vyksta jau nuo 2014 m. Tačiau dabar jau jis aktyvinamas ne tik Donecko ir Luhansko srityse, bet ir kitose Ukrainos pasienio su Rusija bei Baltarusija vietose“, – žiniomis dalijosi S. Kryvonosas.
– Kaip ukrainiečiai sutiko žinias apie prasidėjusias provokacijas iš Rusijos pusės?
– Žmonės nepanikuoja. Situacija – rami ir tai džiugina. Tie, kurie panikavo, jau išvažiavo iš šalies. Tačiau tokių buvo ne itin daug. Likę žmonės pasiryžę ginti savo šalį.
– Jūs, neabejotinai, sekate ir vertinate situaciją. Ką, kaip patyręs kariškis, galėtumėte pasakyti apie Rusijos paskelbtas žinias, apie tai, kad, neva tai, jos sieną kirto ukrainiečių „diversantai“?
– Tai – banalu ir net juokinga. Naudojami Rusijos-Suomijos karo 1939 m. šablonai. Tokiais pačiais šablonais rusai vadovavosi 2008 m. Gruzijoje, siekdami pradėti puolimą.
Dabar svarbiausia Ukrainos valdžios užduotis – prasidėjusios agresijos atveju kuo greičiau apginkluoti šalies gyventojus, kad priešui būtų suduotas deramas atsakas visoje Ukrainos teritorijoje.
– Kokių veiksmų, jūsų galva, turėtų imtis Ukraina, V. Putinui paskelbus, kad Rusija pripažįsta pseudo Donecko ir Luhansko respublikas?
– Jau seniau esu sakęs, kad Donecko ir Luhansko pripažinimą V. Putinas naudos, kaip politinį bei diplomatinį šantažą ne tik prieš Ukrainą, bet ir prieš tas šalis, kurios ją palaiko.
Jei šio šantažo pagalba jis pasieks savo tikslų, galbūt kuriam laikui aprims, o jei – ne, gali pradėti ir platesnę karinę agresiją. Pažiūrėsim. Ne tiek daug liko laukti.
Dar norėčiau pastebėti, kad V. Putinui kažkodėl svarbi datų kompozicija – karą prieš Gruziją jis pradėjo 2008.08.08, o štai šios nakties, kai spręsis, ar užves jis savo tankus prieš Ukrainą, datą irgi žymi simboliška skaičių seka – 2022.02.22. Manyčiau, kad šiąnakt bus sudėti visi taškai ant „i“ raidžių.
V. Putinui pripažinus vadinamąsias Luhansko ir Donecko liaudies respublikas, neabejotinai bus paskelbta, kad būtina apginti jų gyventojus, turinčius Rusijos pasus. Tam bus įvesti Rusijos kariniai daliniai. Bus įgyvendintas antrosios Osetijos ar Abchazijos scenarijus. Esu tikras, kad tose pseudo liaudies respublikose Rusija įkurdins kelias savo karines bazes ir toliau spaus Ukrainą.
– Ar po to, kaip V. Putinas pripažino tų pseudo respublikų nepriklausomybę, Ukraina neiššaus nė vieno šūvio?
– Klausimas – pakankamai slidus. Po tų respublikų pripažinimo Rusija turės dėti kryžių ties Minsko susitarimais ir jų atsisakyti. Derybų ir susitarimų ratas pradės suktis iš naujo. Tikiuosi, kad Vakarų bendruomenė į šį procesą įsijungs labai aktyviai.
Aš tikiu, kad Ukraina anksčiau ar vėliau susigrąžins Rusijos užgrobtas teritorijas. O tam būtina stiprinti savo valstybę, didinti karines galias, stiprinti ekonomiką ir plėsti diplomatinius ryšius visame pasaulyje, kad Rusijai būtų daromas kuo didesnis spaudimas.
Tuo tarpu privalėsime išmokti laukti, nes už Ukrainos valdžios klaidas tenka mokėti visai tautai. Laiku nesustiprinome savo ekonomikos, dirbome oligarchams, tai dabar ir kenčiame už tai.
Bet juk pasaulio istorija byloja, kad teisingumo valanda vis tiek ateina – kažkada Vokietiją SSRS pastangomis irgi buvo padalinta, bet sulaukė dienos, kai vėl galėjo susivienyti. Lenkija buvo okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet Lietuva taip pat sugebėjo susigrąžinti savo žemes.
– Kalbama, kad V. Putinas savo armiją galėtų pasiųsti ir link Kijevo. Ar jūs tuo tikite?
– Žodis – „tikėti“ man, kaip buvusiam kariniam žvalgui, nepriimtinas. Gal ir nebūtų sudėtinga Rusijai pradėti puolimą Kijevo link, tačiau kontroliuoti didesnes teritorijas Ukrainoje rusai tikrai neturėtų pajėgumų.
Aš vadovaujuosi nuostata, kad tas, kas iškas karo kirvį, tuo pačiu kirviu gaus pats per galvą.
Mums, ukrainiečiams, nėra ką prarasti. Išmanančių karą žmonių Ukrainoje yra mažiausiai 400 tūkst. Negana to, pastaruosius du mėnesius vyksta intensyvus civilių pasirengimas gynybai ginklu, pirmajai medicininei pagalbai ir kitiems dalykams, būtiniems karo metu. Tai rodo, kad žmonės pasiryžę ginti savo žemę.
– Girdėjau, kad Kijeve taksistai vežiojasi kirvius.
– Aš to negirdėjau (juokiasi). Bet kažin, ar kirviai praverstų. Net neabejoju, kad Ukrainos sandėliuose yra tiek milijonų ginklų, kad jų tikrai pakaktų visiems gintis pasiryžusiems žmonėms. Tik valdžiai tokį sprendimą derėjo priimti bent prieš dvi savaites. Jei Rusija žinotų, kad ginklu bus sutikta kiekvienoje gatvėje už kiekvieno kampo, tai vargu, ar degtų noru pulti mūsų šalį.
Tačiau kartai man kyla klausimas, ar Ukrainos valdžia labiau bijo Rusijos agresijos, ar savo tautos su ginklu? 2014 m. Ukrainą apgynė ne valdžia, o – tauta.
– O jūs pats savo šautuvą jau užtaisėte?
– Visi mano ginklai išvalyti, užtaisyti, karinė kuprinė sukrauta ir padėta prie namų durų. Lygiai taip pat pasirengę ir mano draugai.
