Kad Rusijos valdžia neturi kitos išeities, kaip vis labiau eskaluoti karą Ukrainoje ir su Ukraina, taip pat su Vakarais iki lemtingos kaktomušos, – esminis dalykas, kurį vėl primena tai, kas šiuo metu ten vyksta.
Po aštuonerių metų karo Donbase dabartinis Rusijos režimas tiesiog gyvybiškai negali sau leisti, kad šalia būtų Ukraina, turinti savarankiško valstybingumo užuominų.
Maskvos netenkina net „tarpinė“, buferinėje ir pilkojoje geopolitinėje zonoje kybanti Ukraina. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji toliau siektų tapti NATO ir Europos Sąjungos nare.
Visiškas Ukrainos valstybės sunaikinimas, geriausiu atveju paliekant iš jos Maskvos valdomą butaforinį kiaušinio lukštą, – toks yra esminis Rusijos valdžios tikslas.
Kremlius negali atsisakyti šio tikslo, nes tai būtų lemtingas ir pavojingas pralaimėjimas. Ne tiek todėl, kad jis parodytų režimo silpnumą visuomenei ir visos ideologijos bei propagandos, kurioje rasistinis antiukrainietiškumas užima esminę vietą, tuštybę.
Pavojingiausias pralaimėjimas būtų dėl to, kad pradėtų lemtingą režimo eroziją iš vidaus.
Juk pagrindinė tokių, kaip dabartinis Rusijoje, režimų pamatinė sąlyga – kiekvienas, kuris jam pasipriešino, turi būti sunaikintas, netgi brutaliausiu būdu.
Dar svarbiau pasiekti šį tikslą siekiama kiek įmanoma greičiau, negailint jokių pastangų, nes gaišatis jau turi pralaimėjimo požymių.
O pagrindinis įrankis siekiant šio tikslo ir yra karas.
Pirmiausia, žinoma, tas, kuris jau ilgai vyksta Donbase. Karo ugnį Maskva naudoja kaip Kijevo bei Vakarų spaudimo ir šantažo priemonę, kad jie kapituliuotų pagal rusišką Minsko susitarimų versiją.
Pirma, kad būtų pradėtas tiesioginis dvišalis dialogas su okupuotu Donecku ir Luhansku. Antra, kad jiems būtų suteikta autonomija ir specialus konstitucinis statusas Ukrainos sudėtyje. Trečia, kad būtų amnestuotos ir pripažintos hibridinės ginkluotosios pajėgos. Ketvirta, kad būtų leista ten surengti savus butaforinius vietos rinkimus.
Visa tai iš esmės besąlygiškai legalizuotų užgrobtas teritorijas kaip placdarmą tolesnei Rusijos agresijai, galutinai pribaigiant šalies valstybingumą.
Taigi tai, kas vyksta dabar, – lemiamas ir galbūt paskutinis Rusijos bandymas prispausti Vakarus, kad jie priverstų Ukrainos valdžią būtent taip kapituliuoti.
Bet kokiu atveju Rusijai lieka viena išeitis – didinti karinės agresijos apsukas ir galiausiai griebtis jau ir tiesioginės karinės invazijos.
Vadinasi, karas, kuris jau aštuntus metus vyksta Donbase, greičiausiai plėsis, ilgalaikėje perspektyvoje risdamasis link lemiamų žūtbūtinių kautynių, kuriose jau atvirai turėtų dalyvauti ir Rusijos kariuomenė.
Kad Ukraina yra užpulta, nes karas Donbase vyksta jau aštuonerius metus, prisiminė ir Lietuvos užsienio reikalų ministras G.Landsbergis, ta proga paraginęs Vakarus griebtis bene vienintelės dar likusios galimos Rusijos stabdymo priemonės – naujų sankcijų.
Išties galima sutikti, jog tai, kad Vakarai taip ir nesiėmė didinti sankcijų Rusijai vien už tai, kad ji tęsia karą Donbase, yra viena priežasčių, kodėl ji iš naujo eskaluoja agresiją. Tačiau ar tokios sankcijos jau nebūtų beviltiškai pavėlavusios?
Vis dėlto bene vienintelis galimas teigiamas bildančio karo traukinio padarinys bus tai, kad Vakarams, net aštuonerius metus panėšėjusiems į pavėlavusius keleivius perone, vėl bus parodyta, į kokį lemtingą procesą jie įtraukti, o tiesioginės lemtingos akistatos, galbūt net karinės, su Rusija nepavyks išvengti.
Tik kiek kraujo šis atsikvošėjimas pareikalaus?
