Kas tarp ukrainiečių skelia žiežirbas – senos nuoskaudos, karo nuovargis ar skirtingi keliai į pergalę?

Daug kam ne tik Ukrainoje, bet ir kitose šalyse, o taip pat – Lietuvoje buvo netikėta, kad jau legenda tapusio ukrainiečių būrio „Azovas“, kuris vis dar gina Mariupolio uostamiestį, nariai kritiškai prabils apie savo šalies valdžią bei kariuomenę. Kas tai lėmė?

Jau legenda tapęs ukrainiečių būrys „Azovas“.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Jau legenda tapęs ukrainiečių būrys „Azovas“.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Buvęs Specialiųjų operacijų pajėgų karys ir karybos ekspertas Aurimas Navys.<br>Pranešimo spaudai nuotr.
Buvęs Specialiųjų operacijų pajėgų karys ir karybos ekspertas Aurimas Navys.<br>Pranešimo spaudai nuotr.
Jau legenda tapęs ukrainiečių būrys „Azovas“.<br>Imago/Scanpix nuotr.
Jau legenda tapęs ukrainiečių būrys „Azovas“.<br>Imago/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 10, 2022, 6:28 PM, atnaujinta May 12, 2022, 8:54 AM

Kodėl, kai visas pasaulis, kvapą užgniaužęs, kasdien gaudo žinias apie Rusijos karinę invaziją į Ukrainą ir iš paskutiniųjų stengiasi prisidėti prie kuo greitesnio okupantų sutriuškinimo, legendinio „Azovo“ kariūnai gegužės 8 d. surengė gana kritišką savo valdžios atžvilgiu, daugiau nei dviejų valandų spaudos konferenciją. Ji tiesiogiai buvo transliuota ne tik Ukrainos, bet ir tarptautinei žiniasklaidai.

Ar „Azov“ būrys paliktas likimo valiai?

Nuostabų ir išpuoselėtą, kiek mažesnį nei Vilnius, Mariupolio uostamiestį rusų okupantai jau nušlavė nuo žemės paviršiaus. Tačiau dantis išsilaužė į didžiulėje, uoste įsikūrusioje „Azovstal“ gamykloje, kurioje jau tris mėnesius kaunasi „Azov“ būrys.

Čia slėpėsi ir keli tūkstančiai civilių miesto gyventojų. Didžioji dalis jų – moterys, vaikai, seni, ligoti žmonės. Nors ne viena tarptautinė organizacija, Vakarų šalių lyderiai ir, žinoma, Ukrainos valdžia Rusijos reikalavo, kad būtų sudaryti humanitariniai koridoriai civiliams žmonėms ir sužeistiems kariams išvežti iš milžiniškų gamyklos rūsių, tik pastarosiomis dienomis per kelis kartus civiliai buvo išvežti.

Deja, gamykloje vis dar – šimtai sužeistų karių, o taip pat – žuvusiųjų kūnų. Jų išvežti rusai neleido.

Prieš kelias dienas Ukrainos vicepremjerė, ministrė, atsakinga už reintegraciją laikinai okupuotose teritorijose Iryna Vereščiuk pranešė, kad šalies prezidento Volodymyro Zelenskio įsakymas įvykdytas – visi civiliai žmonės iš „Azovstal“ gamyklos teritorijos išvežti.

Tačiau vienas iš „Azov“ būrio vadų Sviatoslavas Polomaras (Kalina) po šio pareiškimo drįso priminti, kad, gelbėjant civilius žmones, žuvo trys jo kariai, o šeši buvo sužeisti. Jis apgailestavo, kad šalies valdžia to kažkodėl nepaminėjo.

Be to, S.Polomaras (Kalina) spaudos konferencijoje priminė ir kitus „Azovui“ skaudžius dalykus: „Būrio vadui Denisui Prokopenka nuolat buvo sakoma, kad išsilaikytumėm iki to laiko, kai visi civiliai bus iš „Azovstal“ bu evakuoti.

Dabar politikai ciniškai aiškina, esą jie įvykdė visų civilių evakuaciją. Bet iš tikrųjų niekas negalėtų atsakyti, kiek po griuvėsiais dar likę gyvų žmonių, nes mes neturime specialios technikos juos išvaduoti.

Tai ką Mariupolio gynėjai šiuo metu daro, yra būtent – Ukrainos ir jos civilių žmonių gynyba.

Pustrečio mėnesio prašome viso pasaulio, visų žurnalistų ir politikų, kad civiliai žmonės iš Ukrainos kontroliuojamos Mariupolio dalies būtų evakuoti. Ši operacija iki galo nebaigta, bet mes dėkojame ir už tai, kas, tarptautinėms organizacijoms padedant, buvo padaryta. Dabar mes kasdien šaukiam, kad būtina evakuoti mūsų sužeistus karius. Kaip keistai beskambėtų, mes dėkojame visiems, bet tik ne – (Ukrainos) kariuomenei. Tegul tai išgirsta ir politikai.

Mes kovojame už Ukrainą ir jos tautą. Mums nereikia pagyrų, tačiau mums reikia teisybės. Mes niekam apie nieką nemeluojam. Mes iš visų jėgų kovosime už teisingumą, už tai, kad rusai būtų išvaryti iš ir kad visi civiliai ir sužeistieji būtų išgelbėti“.

Ginklų nesudės ir rusams nepasiduos

Spaudos konferencijoje dalyvavęs ir didžiąją jos laiko dalį puikiai angliškai kalbėjęs „Azovo“ žvalgų būrio vadas Illia Samoilenko taip pat buvo atviras: „(...) Yra nemažai Ukrainos valdžios atstovų, biurokratų, kurie sabotavo šalies gynybą prieš Rusiją. Juk karas prasidėjo ne šių metų vasario 24 d., o prieš aštuonerius metus. Mes tuo tarpu žinojome, kad mūsų laukia didelis, nuožmus karas, todėl tam ruošėmės“.

Svarstydamas apie galimybes ir, apskritai, ar dar yra nors viena jų „Azovui“ išsigelbėti iš „Azovstal“ katakombų, kurios išsiraizgę po gamyklą daugiau nei per dvidešimt kilometrų, žvalgas žodžių į vatą nevyniojo: „Jei kalbėtumėm apie galimybes, kurias, būdami čia, turime išlikti, galėčiau pasakyti tą patį, ką sakau ir savo kariams bei bendražygiams.

Tokioje kritinėje situacijoje, kokia yra šiuo metu, mes turime keturias išeitis: pirma – galima paprasčiausiai sudėti ginklus, sėdėti ramiai kampe ir laukti pabaigos. Tokiu atveju ateitų lėta mirtis iš bado ir nuo šalčio arba žūtumėm, staiga nukritus bombai.

Antra išeitis – galima būtų bandyti bėgti, kaip bailiams, galvojant tik apie savo išlikimą, nesusimąstant apie savo pareigą ir duotą priesaiką. Būtent taip pasielgė jūrų pėstininkų vadas.

Dabartinė situacija tokia, kad esame daugiau nei už šimto kilometrų nuo mūsų kariuomenės pagrindinių pozicijų. Neturime tinkamo pasirengimo nei iš vienos, nei iš kitos pusės. Link čia neįmanoma prasiveržti. Tačiau, jei galvotumėm tik apie savo išlikimą, galima būtų kabintis į bet kokią galimybę.

Priimant tokį sprendimą, būtų didžiulė gėda. Kita vertus, tai gresia mirtimi. Vienas žmogus, bandydamas taip „gelbėtis“, jau mirė.

Trečia galimybė – sudėti ginklus ir paprasčiausiai pasiduoti. Ketvirta galimybė – vienintelė, galinti užtikrinti išlikimą ir tuomet niekada nebūtų gėda už savo poziciją – nepasiduoti ir kovoti.

Pastaruoju metu mes visi puikiai supratome, kad „Azovo“ būrys turi menkus šansus išgyventi. Tačiau mums nepriimtina atsidurti nelaisvėje arba pasiduoti. Negalime priešui įteikti tokią didelę dovaną“.

Beje, I.Samoilenko ankstesniuose mūšiuose yra praradęs kairę ranką ir akį, tačiau tai netrukdo jam kovoti ir toliau.

Patarėjas – žvaigždė pratrūko keiksmažodžiais

Prasidėjus karui ypatingais komentarais ir įžvalgomis pagarsėjęs, kone žvaigžde tapęs Ukrainos prezidento administracijos vadovo Andrejaus Jarmako patarėjas, žvalgas, aktorius ir psichologas Oleksijus Arestovičius, išgirdęs „Azovo“ būrio vadų komentarus buvo tiesiog išmuštas iš vėžių. Nors tai jam, atrodytų nebūdinga, nes visus moko ramiai priimti net pačius baisiausius karo išbandymus.

Kasdieninėje pokalbių su Rusijos advokatu Marku Feiginu O.Arestovičius netgi ironiškai atsiliepė į „Azovo“ vadų priekaištus: „Jie išsakė daug karčių vertinimų (Ukrainos) valdžios atžvilgiu – kaip jie ruošėsi ginti Mariupolį, o valdžia ignoravo ir karo grėsmę, ir pasiruošimą jam. Pasak jų, dabar yra keturi išeities iš esamos situacijos (Azovo būrio) keliai.

Bet, pirmiausia – jie dar gali kovoti ir turi tam priemonių bei ginklų. Be to, pasidavimas į nelaisvę jiems reikštų mirtį. Juk suprantama, kad karininkas mirties nelaisvėje nepasirinktų... Taip pat jie („Azovo“ vadai, - aut.past.) pareiškė, kad valdžia per mažai stengiasi jiems padėti. Norėčiau pacituoti prezidento (V.Zelenskio, - aut.past) patarėją Michailo Podoliaką – jis pasakė, kad dėl galimo karinio išgelbėjimo („Azovo“ būrio, - aut.past) reikėtų kreiptis kariškių pagalbos. O, prašant padaryti ką nors, tai patikėkite, valdžia (Ukrainos, - aut.past) daro visa, kas įmanoma ir neįmanoma.

Šiuo metu dėl to reikia siekti bendradarbiauti su tų šalių lyderiais, su kuriais Rusija ilgai palaikė glaudžius ryšius ir paklausti jų, ar jiems – ne gėda už verslo ryšius „as usually“? Bet štai Vokietijos sostinės valdžia priėmė tokį keistą sprendimą – paprašė Berlyno gyventojų gegužės 8-9 d. neprovokuoti Ukrainos vėliavomis. Bet galimų provokacijų Rusijos vėliavomis kažkodėl nevertino“.

Kalbėdamas apie Mariupolio išlaisvinimą nuo rusų okupantų, O. Arestivičius pabrėžė manąs, kad esamomis sąlygomis, kai miestas nuožmiai priešų apsuptas, neįmanoma pasiekti jokio karinio sprendimo: „Juk mes neįstengėme pasiekti karinių sprendimų kur kas paprastesnėse vietose. Išlaikėme savo rankose Popasnoje? Ne.

O juk iki Mariupolio nuo mūsų kariuomenės pozicijų – šešiasdešimt kilometrų. Tai, pasakykit, koks galėtų būti karinis sprendimas? Aš šiek tiek išmanau karybos reikalus, bet nematau jokio karinio sprendimo. Diletantų, kurie, atseit išmano karo meną, šiuo metu – labai daug. Jie svaidosi patarimais į kairę ir į dešinę.

Pastaruoju metu šia tema tiek daug išpilta mėšlo... Labai gaila „Azovo“ karių giminių ir artimųjų. Jie dabar – labai nesėkmingoje komandiruotėje, bet jų artimųjų man tikrai – labai gaila. Atsiprašau, bet visokie, b...t, begėdžiai dal...bai, dabar spekuliuoja šia tema, esą yra kariniai sprendimai, bet jų valdžia nenorinti“...

O.Arestovičius patikino, kad kasdien prezidento V.Zelenskio administracijoje girdįs tik du žodžius – Mariupolis ir „Azovstal“. Jis tvirtino žinąs, kokios pastangos yra dedamos, siekiant išgelbėti legendinio būrio karius, sužeistuosius ir žuvusius: „Bet kažkam labai reikia, kad kariškiai būtų ne prie ko, o prezidento administracija „siektų“ pražudyti Mariupolį bei „Azovstal“ ir kad jie („Azovo“ kariai) iš ten neišietų.

Kai kas jau siekia savo rinkiminių tikslų, dalijasi valdžios portfelius lyg karas būtų pasibaigęs. Vaikinai, bet dar, labai švelniai pasakius, viskas klojasi ne taip, kaip mes norėtumėm ir visiškai neaišku, kuo viskas baigsis“?

Būrys turėjo sąlygas iš Mariupolio pasitraukti?

Nuolat karo įvykius Ukrainoje sekantis ir juos analizuojantis Lietuvos specialiųjų pajėgų atsargos karininkas Aurimas Navys portalui lrytas.lt teigė turįs žinių, kad „Azovui“ buvo sudarytos sąlygos pasitraukti iš nuožmios rusų okupantų apgulties: „Žinoma, tai nebūtų buvęs lengvas pasivaikščiojimas, bet buvo tam tikri koridoriai, kuriais iš gamyklos teritorijos būdavo išvedami civiliai ir kariams buvo tiekiami ginklai bei maistas.

Ištrūkti iš gamyklos buvo galimybės maždaug prieš mėnesį, kai 36-osios jūrų pėstininkų brigada per specialią operaciją išsiveržė iš okupantų apgulties ir susijungė su „Azovu“.

Tačiau tada visi pasirinko ginti Mariupolį ir gamyklos teritoriją. Dabar jau sąlygos išsiveržti iš ten – kur kas sudėtingesnės. Kita vertus, juk jie – kariai ir puikiai supranta, kur yra ir ką daro. Žinoma, būti teritorijoje, kur nuolat bombarduojama, nuolat šaudoma yra nepaprastai sunku“.

A.Navys atkreipė dėmesį, kad, kol visas pasaulis, girdi, ką kalba „Azovas“, kaip kaunasi jo kariai, todėl rusai vengia prieš juos panaudoti cheminius ginklus, o konvencinio karo būdu būrį sunaikinti yra praktiškai neįmanoma.

„Azovas“ gamyklos požemiuose puikiai įsirengęs ir nepaprastai profesionaliai, narsiai ginasi. Ten rusai patyrė labai daug netekčių. Prieš „Azovą“ buvo bandoma naudoti kažkokias chemines medžiagas, bet, kai visas pasaulis apie tai sužinojo, okupantai sutriko. Jei jie ryžtųsi panaudoti realius cheminius ginklus, būtų kur kas liūdniau“, – svarstė A.Navys.

Jis nepanoro atskleisti, kaip dar maždaug prieš savaitę „Azovui“ buvo tiekiami šaudmenys, tik teigė numanąs, kad tam buvę bent du keliai. Dabar jau gali būti ir taip, kad kariai savo šaudmenų atsargų nebepasipildo.

Paklaustas, ar nėra bent menkiausių galimybių vis dėlto atverti kokius nors kelius „Azovui“ ištrūkti iš uosto gamyklos teritorijos, A. Navys tvirtino manąs, kad tokių šansų šiuo metu neįžvelgiąs: „Karas – žiaurus dalykas, todėl joks karvedys šiuo metu neaukotų dešimtis tūkstančių karių, kad būtų pralaužta rusų Mariupolio apgultis, gelbėjant „Azovą“. Tam prireiktų itin sudėtingos karinės operacijos“.

Kas parsidavė rusams?

Paprašytas paaiškinti, kodėl vis dėl to ukrainiečiams nepavyko apginti Mariupolio ir dabar ten vienas karo lauke kaunasi tik „Azovas“ su jūrų pėstininkais ir kitais padaliniais, A.Navys teigė, kad, pirmiausia, tai lėmė Chersovo atidavimas praktiškai be jokios kovos: „Tai ir sukūrė ukrainiečiams didžiulę problemą. Kodėl prieigos iš Krymo į Ukrainą buvo išminuotos pačių ukrainiečių ir tai leido rusams be jokių trikdžių užimti Chersoną, dabar aiškaus atsakymo neturiu.

Tačiau negalima būtų atmesti ir išdavystės. Juk Chersone yra žmonių, kurie laukė rusų „išvaduotojų“. Be to, kaip bebūtų keista, net tie apie šimtas tūkstančių sunaikinto Mariupolio gyventojų laukia rusų, bet keturi šimtai tūkstančių miesto gyventojų vis dėlto pagaliau suprato, kad reikia nuo okupantų bėgti“.

Ar galėjo atsitikti taip, kad prieigos iš rusų okupuoto ir valdomo Krymo į didžiąją Ukrainą buvo išminuotos, nežinant Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybei, A.Navys tvirtai atsakė: „Taip“.

Jeigu karas baigtųsi ryto...

Svarstant, ar dar yra kokios nors realios galimybės išvaduoti „Azovo“ pulką, A. Navys šyptelėjo – jeigu karas pasibaigtų rytoj: „Visiškai nerealu, kad po kelių dienų baigtųsi karas ir rusai nedelsiant išvestų savo karines pajėgas iš visų užimtų Ukrainos teritorijų. Tačiau naiviems Vakarams tai atrodo realu ir jie spaudžia V. Zelenskį pasirašyti paliaubas. Esą rusų okupuotų teritorijų klausimai būtų sprendžiami po to“.

Nors, pasak A. Navio, Rusija Ukrainoje jau patyrė siaubingus karinius nuostolius ir prarado keliasdešimt tūkstančių karių, diktatoriui Putinui tai – vieni niekai. Jei jam kas nors pasakytų – milijonas karių mainais už Ukrainą, jis, nė kiek nedvejodamas, sutiktų: „Tačiau nereikėtų pamiršti vieno dalyko – kol pati Rusija ką nors puola, dėl to kur kas didesnis pavojus kyla jai pačiai, bet jei Rusijos visuomenė ims galvoti, kad Vakarai ją puola, tuomet jau pamatytumėm vaizdą visai kitokį.

Iki žiemos Putinui į kariuomenę pavyktų mobilizuoti ir du, ir tris milijonus žmonių. Nebent... Nebent Putinas prarastų valdžią arba jį kas nors „netikėto“ ištiktų. Bet per 10-15 metų rusai po Putino išmoktų Ukrainos pamokas ir ateitų vėl. Todėl gal geriau, kad Putino neištiktų „netikėtumai“. Rusija turi kapituliuoti dabar. Besąlygiškai“.

Aukščiausio lygio išdavystė valstybėje?

„Aukščiausio lygio išdavystė valstybėje“, – tvirtino buvęs Lietuvos krašto apsaugos ministras, daug laiko iki karo praleisdavęs Ukrainoje Audrius Butkevičius, paklaustas, kas lėmė, kad ukrainiečiai praktiškai be mūšio atidavė Chersoną ir rusai nuo žemės paviršiaus nušlavė Mariupolį, kurį dabar gina tik „Azovas“.

Eksministras taip pat atkreipė dėmesį, jog galima būtų įžvelgti išdavystę ir dėl to, kad rusai buvo įžengę į Kijyvo Obolonės mikrorajoną, kuris yra vos už dvylikos kilometrų nuo prezidento V.Zelenskio rezidencijos: „Jokios galimos kliūtys priešui nebuvo organizuotos. Kai kur priešas buvo stabdomas tik privačių žmonių iniciatyva. Kartais net nelegaliais metodais.

Turiu omenyje buvusio Aukščiausiosios Rados saugumo ir gynybos komiteto vadovo Sergijaus Pašynskio išplėštas iš konstruktorių biuro „Luč“ prieštankines sistemas „Stugna“, kurios buvo skirtos parduoti arabų šalims. Po tokio poelgio S.Pašynskiui, vykstant karui, buvo iškelta baudžiamoji byla ir tik visuomenės spaudimo dėka ją pavyko nutraukti“.

Kalbėdamas apie tai, kodėl šiuo metu Ukrainos pajūryje šeimininkauja rusai, A.Butkevičius taip pat prisiminė išminuotas Krymo prieigas iš Ukrainos pusės: „Kadangi tas pietryčių rajonas judėjimo požiūriu yra ypatingas, todėl, jei nebūtų įvykdytas išminavimas, Ukraina būtų išlošusi nemažai laiko. Be to, nebuvo užminuoti tiltai.

Tai ir lėmė, kad rusai praėjo, kaip per sviestą. O štai, kur gynybą ukrainiečiai organizuoja, priešai neįstengia realizuoti savo karinių planų. Stumdosi po kilometrą pirmyn-atgal. Jei jie taip būtų gynybą organizavę prie Kijyvo ir pietryčiuose, pasiekimai būtų buvę dabar visai kitokie. Tačiau nepamirškim ir dar vieno dalyko – V.Zelenskis, tapęs prezidentu, nesirūpino kariuomene ir visiškai nevykdė karinių užsakymų. Jis, kaip ginkluotųjų pajėgų vadas, taip pat nerodė jokių pastangų, kad rusai neįgyvendintų savo visai neslepiamų planų užimti Ukrainos pietryčius“.

Pasak A.Butkevičiaus, Ukrainoje dėl prieigų į Krymą išminavimo yra pradėtos bylos, o tai skaldo visuomenę, nes, neištyrus šių išdavysčių, gali ištikti ir naujos. Juk tas išminavimas buvo įvykdytas jau tuo metu, kai visos Vakarų šalys įspėjo Ukrainą, kad rusai puls.

„Jei ne Ukrainos kariškiai ir jei ne žmonių susitelkimas ginti savo šalį, Kijyvas būtų paimtas. Tai rodo, kad tarp Ukrainos valdžios ir kariuomenės atsiradusi tam tikra atskirtis. O jos karo metu neturėtų būti“, – įsitikinęs A. Butkevičius.

Kalbėdamas apie galimybes išgelbėti „Azovą“ iš Mariupolio apgulties, jis nebuvo visiškas pesimistas ir prisiminė vieno patyrusio Izraelio kariškio patarimus: „Reikėtų kalbėtis su Moldovos vadovybe, kad ji leistų užimti Padniestrę, kur yra apie du tūkstančiai Rusijos karių. Juos reikėtų paimti į nelaisvę ir iškeisti į „Azovo“ gynėjus“.

Kas atsakys už klaidas ir ar tai buvo klaidos?

Buvęs Ukrainos gynybos ir saugumo tarybos vadovo pavaduotojas, generolas Serhijus Krivonosas, vertindamas „Azovo“ sugebėjimus taip ilgai išlaikyti savo pozicijas Mariupolyje tvirtino, kad jo kariai moka kariauti: „Be to, kad ir ką apie juos bekalbėtų, jie – pavyzdys, kaip reikia ginti savo Tėvynę. Jų žodžiai nesiskiria nuo darbų.

„Azovo“ vaikinai ir jūrų pėstininkai, ginantys Mariupolį, savo karyba sukūrė kur kas galingesnį reiškinį, jei 2014 m. Donecko oro uosto gynėjai. Tai – heroizmo ir profesionalumo kare pavyzdys. „Azovas“ įrodė, ką gali ukrainiečiai kare, jei tinkamai pasirengę ir stiprūs dvasia. Jų patirtis bus studijuojama aukštosiose karybos mokyklose ir ateities kartų, nes jie įžiebė ukrainiečių, kaip karių tautos, atgimimą“.

Generolas taip pat nevengė pripažinti, kad per jau beveik pusketvirto mėnesio trunkančią rusų invaziją, ukrainiečiai neišvengė klaidų: „Žmonės, kurie karo pradžioje padarė tas strategines klaidas, privalės atsakyti. Ir ar tai buvo klaidos, ar – žaidimas priešo naudai? Ir aš, ir milijonai ukrainiečių norėtų sužinoti, kas išminavo Krymo prieigas į Ukrainą? Tūkstančiams Chersono gyventojų, kurie dabar gyvena nuolat bombarduojami rusų, irgi norėtų kuo greičiau išgirsti tą atsakymą. Kas įsakė išminuoti prieigas į Chersoną ir tiltus per Dniprą?

Aš tiksliai žinau, kad dar 2014 m. buvo užminuotas kiekvienas tiltas. Buvo paruošti žmonės, kurie žinojo, ką, kaip ir kada veikti. Kažkodėl devintais karo metais viskas dingo. Mano galva, tai – neatsitiktinumas. Atsitiktinumas būtų, jei būtų nesusprogdintas tik vienas tiltas, tačiau nesusprogo ne viena dešimtis tiltų. Susprogdinus tiltus, rusai nebūtų prasiveržę ir penkių kilometrų.

Manyčiau, kad valdžia žino, kieno tai darbas, tačiau delsia tirti. Esą, aiškinsimės po karo. Tačiau kas gi tikės valdžia, kuri nenori ištirti tokius nusikaltimus ir nubausti už tai atsakingus asmenis? Juk prarastą didžiulę šalies teritoriją dabar reikės atsikovoti savo tėvynainių krauju“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.