Sekmadienį Rusijos ginkluotosios pajėgos paskelbė pradėjusios naują puolimą Zaporožės regione, tačiau ukrainiečių kariai atrodė nesutrikę. Fronto linija čia nejudėjo jau 10 mėnesių, o rusai yra susigrūdę savo tranšėjose, kurios driekiasi per banguojančias kalvas juodžemio dirbamose žemėse. Kariai sakė, kad jie greitai niekur nesiruošia trauktis.
„Pastarąsias porą savaičių aktyviau apšaudoma iš artilerijos ir net iš tankų, bet jie nesiunčia pėstininkų per liniją, nes bijo“, – sakė , 56-osios Mariupolio motorizuotosios pėstininkų brigados, kuri laiko liniją aplink šį miestą, vyresnysis seržantas Vitalijus.
Tačiau Vitalijus pripažino, kad įšaldyta linija pradeda kaisti. Šį mėnesį į šį pietinio fronto ruožą krentančių sviedinių ir raketų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai – iki 4 000 per dieną.
Prieš dvi savaites rusai dukart pasiuntė saujelę tankų į priekį ištirti ukrainiečių linijų, tačiau po apšaudymo pasitraukė atgal.
Anksčiau ar vėliau, greičiausiai per ateinančius kelis mėnesius, viena iš pusių žengs žingsnį ir bandys išeiti iš aklavietės. Kyla klausimas, kas ir kur smogs pirmas.
„Didysis mūšis įvyks šį pavasarį arba dar anksčiau, – sakė Vitalijus.
Nesvarbu, ar jis atkeliaus čia, ar kur nors kitur palei 1200 kilometrų ilgio fronto liniją, tikimasi, kad audra prapliups šį pavasarį, pradėdama tai, kas gali tapti intensyviausiu iki šiol vykusio karo etapu.
Tuo tarpu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Rusija jau pradėjo „didelį kerštą“ už Ukrainos pasipriešinimą jos invazijai.
Naujas karo etapas
Laukdamos abi pusės šį laiką išnaudoja savo gynybai stiprinti. Vitalijaus vyrai kiekvieną dieną stiprina savo slėptuves, o pietuose esančioje lygumoje okupantų pajėgos įrengė dar dvi gynybos linijas, kurias sudaro minų laukai, grioviai, tankų spąstai ir mažų betoninių piramidžių, vadinamų drakono dantimis, falangos.
Viena iš jų skirta apsaugoti geležinkelio liniją, kuria buvo gabenamos atsargos iš Rusijos, ir Rusijos kontroliuojamą Melitopolio miestą – strateginį centrą. Pranešama, kad šį mėnesį netoliese esančiame Poljanivkos kaime neliko gyventojų, kad jis galėtų tapti gynybinės sienos dalimi. Antroji, pati grėsmingiausia įtvirtinimų linija saugo į Krymą vedantį sausumos ruožą.
Nors gynybinis pasirengimas akivaizdus, ne taip aišku, ar rusai slapta kaupia priemones puolimui.
Ukrainiečiai atidžiai stebi, kaip rusai iš Krymo perkelia mechanizuotus dalinius į rytinį Donecko ir Luhansko frontą, naudodamiesi dronais, palydovais ir žmogiškaisiais šaltiniais. Jie ieško požymių, kad kokia nors ginkluotoji technika būtų tyliai nukreipiama į šiaurę, link linijos aplink Huliaipolę, ir pastebėjo, kad kitoje pusėje esančios kariuomenės nėra vien tik žali naujokai, bet yra ir tvirtas bei patyręs jūrų pėstininkų dalinys.
Rusija nepaliaujamai stiprina savo pajėgas, o Vladimiras Putinas perkelia ekonomiką į karinę parengtį, kad galėtų gaminti naujus tankus ir raketas. Rusijos generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas buvo paskirtas tiesiogiai vadovauti Ukrainos operacijoms, o daugelis analitikų šį žingsnį vertina kaip artėjančio didelio puolimo ženklą.
Pirmasis Rusijos plataus masto invazijos etapas V. Putino pajėgoms baigėsi nesėkme: jos buvo išstumtos iš šiaurės, paskui iš Charkovo srities, o lapkritį – iš šiaurinės Chersono srities ir į vakarus nuo Dniepro.
Antrajame etape buvo bandoma kariauti išsekimo karą, kai tūkstančiai Rusijos samdinių ir nuteistųjų buvo paaukoti nedideliems teritoriniams laimėjimams aplink Bachmuto ir Soledaro miestus, taip pat buvo stengiamasi įšaldyti ukrainiečius, masiškai atakuojant raketomis elektrines, elektros perdavimo infrastruktūrą ir vandens tiekimo įrenginius.
Šis antrasis etapas buvo beveik toks pat pralaimėjimas kaip ir pirmasis. Rusija panaudojo didžiąją dalį savo sparnuotųjų raketų arsenalo, ir nors Ukrainos elektros tinklas yra sugriautas, šviesos vis dar dega, o ukrainiečių valia kovoti nesumažėjusi.
Netrukus prasidės trečiasis etapas, kuriame bus kovojama dėl lemiamo pranašumo, siekiant įveikti fiksuotas pozicijas, naudojant jungtines ginkluotės rūšis – mechanizuotuosius pėstininkus, artileriją, oro pajėgas ir galbūt jūros desantą. Nieko panašaus pasaulis nematė nuo devintojo dešimtmečio Irano ir Irako karo, o Europa – nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Gintis patogiau nei pulti
Vykdyti didelį puolimą šiame artėjančiame karo etape bus milžiniška rizika abiem konflikto pusėms. Pulti fiksuotas pozicijas visada kainavo daugiau žmonių gyvybių ir technikos nei jas ginti.
Kariniuose vadovėliuose teigiama, kad puolančiosios pajėgos turi būti tris kartus stipresnės, kad galėtų nugalėti.
XXI a. karas, vykstantis Ukrainoje, šią taisyklę dar labiau sustiprino. Bepiločiai orlaiviai ir palydovinis stebėjimas gali pastebėti puolančiąsias pajėgas, kai jos masiškai bando prasiveržti, o niokojanti daugkartinio paleidimo raketų ugnies galia gali sunaikinti grėsmę dar prieš pradedant puolimą.
Būtent gynybiniame karo aspekte Ukraina turi didelį pranašumą, turėdama geriau integruotas dronų ir palydovų technologijas ir tikslesnes raketas – JAV tiekiamus „Himars“.
Dabar vyksta lenktynės, kaip sudaryti pajėgas, galinčias įveikti tokią persvarą ir pasiekti proveržį. Maskva jau turi nemažą karių rezervą.
Pernai ji mobilizavo 300 000 rusų ir pusę jų išsiuntė tiesiai į mūšį su minimaliu apmokymu. Likusieji 150 000 yra mokomi, tačiau neaišku, kokiu tikslu. Jie gali būti tiesiog dalimis perkeliami į kariuomenę, kad pakeistų žuvusiuosius, arba Rusija gali kurti naują šarvuočių brigadą.
Tokias pajėgas aprūpinti efektyvia įranga bus iššūkis. Rusijos kariuomenė, siekdama pakeisti nuostolius, iš sandėlių išveža pasenusią įrangą, be to, yra daug ženklų, kad ji stengiasi taupyti raketų ir artilerijos sviedinių naudojimą.
Rusijos renkamos pajėgos yra prastesnė, pigesnė pajėgų, su kuriomis ji pradėjo karą, versija, teigia Vakarų analitikai.
Taip pat kyla rimtų klausimų, ar Rusijos pajėgos išmoko prieš metus patirto fiasko taktines pamokas ir ar dabar yra geresnės būklės, kad galėtų rengti tinkamai koordinuotas atakas.
„Manau, kad Rusijos gebėjimas vykdyti plataus masto puolamuosius manevrus šiuo metu yra tikrai apsunkintas“, – aiškino buvęs Pentagono vyresnioji analitikė Rusijos karinių pajėgumų klausimais Dara Massicot, dabar dirbanti politikos tyrėja „Rand Corporation“.
„Jie bandė tai daryti praėjusiais metais, ir jiems nepasisekė, o jų likusios pajėgos nėra tokios profesionalios, o įranga nėra tokia gera“, – tikino ji.
Tačiau net ir blogai vadovaujamos, prastai aprūpintos ir menkai apmokytos pajėgos gali nešti pergales mūšio lauke, jeigu yra didelės savo skaičiumi, ir kiekviena praėjusi savaitė yra dar viena galimybė Rusijos kariuomenei persikvalifikuoti ir persiginkluoti.
Ukrainiečių puolimo pajėgumai
Vis labiau jaučiama Ukrainos pajėgų, kurios desperatiškai nori perimti iniciatyvą ir pirmosios pereiti į puolimą, kad užkirstų kelią tokiam Rusijos puolimui, skuba. Tačiau taip pat jaučiamas nusivylimas dėl to, kad dar neturi reikiamų priemonių šiam darbui atlikti.
Huliaipolėje ukrainiečių vyresnysis seržantas Vitalijus pabrėžė, kad jam pačiam teko nusipirkti savo ginklą – JAV pagamintą AR-15 automatą. Tarnybinį automobilį, kuriuo jis atvyko, parūpino savanoriai. Jei jam reikia tankų paramos, jis turi prašyti kito bataliono.
„Jei turėtume vos šešis tankus ir juos dengiančią artileriją, mes čia pat pralaužtume jų linijas ir tikrai juos sučiuptume“, – sakė jis.
Galiausiai Vakaruose buvo priimtas sprendimas į kovą siųsti tankus „Leopard 2“ ir „M1 Abrams“.
Daug įrangos jau keliauja į Ukrainos kariuomenę, įskaitant šimtus pėstininkų kovos mašinų iš JAV, Prancūzijos, Švedijos ir Vokietijos, būrį tankų „Challenger 2“ ir 30 savaeigių haubicų iš Didžiosios Britanijos.
Jos visos bus skirtos mechanizuotų dalinių, galinčių pulti, kūrimui.
Kiekviena ginkluotės sistema, kurią tiekia Kijevo sąjungininkai į frontą pateks mažiausiai po poros mėnesių. Daugiausia laiko atims sudėtingas jų pristatymas ir ukrainiečių karių mokymai.
Iki šiol NATO šalyse buvo apmokyta apie 20 000 karių, t. y. maždaug dešimtadalis ginkluotųjų pajėgų, su kuriomis šalis pradėjo karą, ir tikimasi, kad pirmaisiais 2023 m. mėnesiais jų skaičius smarkiai išaugs.
Ukraina stengsis smogti ten, kur, jos nuomone, Rusijos linijos yra silpniausios, o tai gali būti rytuose esantis Luhanskas, kur priešo kariai yra išsekę ir demoralizuoti.
„Manau, kad Ukrainos karinė vadovybė bandys žaisti tuo pačiu principu, kaip ir anksčiau, vienu metu ruošdama mūšio lauką galimoms operacijoms įvairiomis kryptimis, o tada smogs ten, kur sąlygos bus palankiausios“, – prognozavo Kijeve įsikūrusio Razumkovo centro užsienio santykių ir tarptautinio saugumo programų direktorius Oleksijus Melnikas.
Yra trys frontai, kuriuose per ateinančius kelis mėnesius gali vykti šie lemiami mūšiai, ir jie tarpusavyje sąveikaus skirtingais būdais. Puolimas viename fronte gali būti nukreiptas nuo didesnio puolimo kitur arba gali būti skirtas sumažinti priešininko gebėjimą rengti savo atakas.
Rytai
Luhansko ir Donecko frontuose, kur pastaraisiais mėnesiais vyko intensyviausi mūšiai, pavasarį greičiausiai bus surengtos didelės abiejų pusių atakos.
Parama rusakalbiams abiejose srityse buvo pirminė V. Putino karo dingstis, o tai, kad iki šiol nepavyko visiškai užimti nė vienos iš jų, yra gėdingas faktas Kremliui.
Maskva jau paaukojo tūkstančius vyrų, kad galėtų teigti, jog Soledare ir Bachmute pasiekė mūšio sėkmę. Analitikai teigia, kad dėl grynai politinių priežasčių labai tikėtinas naujas puolimas rytuose.
Ukrainai jis galėtų būti prasmingas kariniu požiūriu. Ekspertės D. Massicot teigimu, silpnoji Rusijos gynybos vieta galėtų būti Luhanske, kur ukrainiečiai nepaliaujamai spaudžia Kreminnos miestą, siekdami nutraukti Rusijos tiekimo linijas per Luhanską ir šiaurinį Donecką.
„Man atrodo, kad Rusijos fronto linija ten yra problemiška, nes trūksta daugiau karių, jie skundžiasi ir turi daugiau drausmės problemų“, – sakė ji.
Pietūs
Tai, kas vyks pietiniame fronte, galiausiai nulems viso karo baigtį. Nesvarbu, ar Ukrainos ginkluotosios pajėgos pradės pirmąjį puolimą rytuose, ar ne, kažkuriuo metu šiais metais jos turės pasukti į pietus, jei norės išlaisvinti Chersono ir Zaporožės sritis ir galiausiai Krymą. Vienas iš maršrutų būtų didelis šarvuočių puolimas sausuma iš Huliaipolės apylinkių į pietus Melitopolio link.
Kitas drąsesnis variantas būtų puolimas vandeniu per Dnieprą į Chersoną. Jau dabar pranešama, kad specialiosios pajėgos kovoja dėl Dniepro žiotyse esančių salų kontrolės.
„Tai mažų specialiųjų pajėgų grupių karas valtimis“, – sakė žvalgybos, stebėjimo, taikinių paieškos ir žvalgybos padalinio pietiniame fronte vadovas Jaroslavas Hončaras.
Jis teigė, kad rusai iš šiaurinio laivyno pasiuntė specializuotą dalinį – 80-ąją arktinę brigadą, kurią jis apibūdino kaip „elitines specialiąsias pajėgas, apmokytas kovoti ten, kur šalta ir drėgna“.
Manoma, kad Ukraina taip pat rengia savo vandens specialiąsias pajėgas, o JAV naujausiame karinės paramos pakete suteikė upių patrulinius laivus, kurie galėtų būti naudojami reidams per Dnieprą.
Pietuose Rusija taip pat gali pateikti strateginę staigmeną, ir ukrainiečiai supranta šį pavojų. Vienas Ukrainos žvalgybos pareigūnas sakė, kad rusai gali veržtis į rytus nuo Huliaipolės, ties Zaporožės ir Donecko frontų sandūra, vadinama Velyka Novosilka.
„Tai labai strategiškai svarbus taškas, kuriame, jei rusams gerai seksis ir jie užims šią teritoriją, jie galės veržtis į šiaurę ir mūsų kariai Donecke gali atsidurti spąstuose“, – sakė karininkas.
Šiaurė
Dalis naujai mobilizuotų Rusijos karių rengiami Baltarusijoje, tačiau dauguma karinių analitikų teigia, kad dar vienas didelis puolimas iš šiaurės yra mažai tikėtinas, atsižvelgiant į nesėkmę 2022 m. vasarį. Jų teigimu, Baltarusijos pajėgų telkimas yra daugiausiai gudrybė, kuria siekiama atitraukti Ukrainos pajėgas nuo pietų ir rytų.
Kol kas nėra požymių, kad ten esančios Rusijos pajėgos būtų organizuotos kaip smogiamoji grupė, turinti tokią valdymo struktūrą, kokios reikėtų tokiam puolamajam vienetui.
Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka paskelbė apie bendrą dislokavimą su Rusijos pajėgomis ir paskelbė grasinimų Ukrainai, tačiau, jei jis norėtų įtraukti savo šalį į karą ir surengti tarpvalstybinį puolimą, susidurtų su didžiuliu gyventojų ir kariuomenės pasipriešinimu.
„Baltarusija nesiruošia skelbti karo Ukrainai, nes A. Lukašenkai tai būtų politinė mirtis“, – sakė Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas.
Karo baigtis miglota
Net ir sėkmingiausias puolimas abiejuose frontuose vargu ar užbaigs karą. Ukrainiečiai patyrė Rusijos genocidinius nusikaltimų okupuotose teritorijose, kad galėtų galvoti apie pasidavimą, o V. Putinas pergalę pavertė savo režimo egzistenciniu klausimu.
Tačiau per ateinančius kelis mėnesius vyksiančios kovos s gali būti lemiamos nustatant likusio konflikto trajektoriją. Ukrainos sėkmė ar nesėkmė turės didelės įtakos šalies rėmėjų ištvermei toliau tiekti pažangią ginkluotę, kuri yra strateginis Kijevo pranašumas.
Svarbiausias Maskvos strateginis pranašumas yra didžiuliai darbo jėgos rezervai, kartu su Rusijos gyvenimo pigumu režimui ir kol kas visiems gyventojams.
„Rusijos vadovybė gali sau leisti mesti į mūšį milžinišką skaičių žmonių ir patirti milžiniškas aukas be jokių socialinių pasekmių, – sakė O. Melnikas. – Taigi tai yra didžiausia grėsmė mums ilgame kare“.
Parengta pagal „The Guardian“ ir ISW inf.
