„Pasaulio karinės istorijos metraščiuose taip yra nutikę gana dažnai, kai palei ilgą sieną susidarydavo aklavietė“, – portalui „Newsweek“ kalbėjo buvęs tuometinio JAV kariuomenės vado Europoje generolo Beno Hodgeso specialusis patarėjas Rusijos ir Eurazijos klausimais Markas Voygeris.
Kol Ukraina bando prasiveržti pietinėje Zaporožės ir pietrytinėje Donecko srityse, Rusijos pajėgos vykdo puolimą šiaurės rytų Luhanske ir Charkove. Maskvos pajėgos tikisi nukreipti dėmesį ir išteklius nuo ilgai laukto Kijevo kontrpuolimo pietuose ir galbūt net pralaužti ukrainiečių pozicijas bei atgauti Kupiansko miestą.
Ukraina buvo priversta ten dislokuoti vertingus rezervus, nepaisant nuolatinių bandymų pasiekti proveržį pietuose.
Rusijos vadai susiduria su panašia dilema. Pranešama, kad Maskva pastaraisiais mėnesiais į Zaporožės ir Donecko regionus perkėlė kai kuriuos labiausiai patyrusius ir gerai aprūpintus dalinius, ketindama atgrasyti numatomą Ukrainos kontrpuolimą.
Kijevas vykdė daugybę žvalgybos operacijų ir nuolat trikdė Rusijos artilerijos ir aprūpinimo resursus užnugaryje. Dabar atrodo, kad Ukraina dislokavo didelius smogiamuosius dalinius ir rezervus, kad lokalizuotų proveržius netoli Zaporožės Robotinės vietovės ir Donecko Urožainės kaimo.
Tai privertė Rusijos vadovybę išsklaidyti savo karius palei fronto liniją. Besitęsiantys ukrainiečių desantiniai reidai per Dniepro upę taip pat reiškia, kad Rusijos kariai turi laikyti pozicijas rytiniame upės krante, nors nuo birželio mėn. Naujosios Kachovkos užtvankos sugriovimo ši teritorija yra smarkiai užtvindyta ir praktiškai nepravažiuojama.
Rusijos pajėgos, reaguodamos į neseniai vykusią Ukrainos operaciją per Dnieprą, pažymėjo, kad net ir nedidelis reidas atvėrė didelę spragą jų gynyboje rytiniame krante.
Galima tikėtis daugiau sabotažo ir žvalgybinių operacijų, nes Maskva ir Kijevas siekia pralaužti palyginti statišką fronto liniją, kuri artėjant žiemai gali dar labiau įsitvirtinti.
„Jei jie negalės pasistūmėti į priekį link savo pagrindinio tikslo arba pagrindinio pradinio tikslo zonos, jie ieškos kitos vietos“, – patikino M.Voygeris.
Jis taip pat užsiminė, jog tai pritaikoma abiem pusėms.
„Logiška, kad to buvo galima tikėtis, nepasiekus esminio proveržio, kuris, manau, būtų pernelyg optimistiškas, jei Vakarai tikėtųsi tokio proveržio“, – sakė jis apie Ukrainos pastangas žengti į priekį.
„Logiška, kad Rusijos vadai bando nukreipti ukrainiečius kita kryptimi, kad galėtų sumažinti spaudimą savo pajėgoms pietuose“, – pridūrė M.Voygeris.
Rusijos politikos analitikas Pavelas Luzinas teigė, kad mūšio lauke svarbu nukreipti priešo dėmesį arba jį apriboti.
„Pagrindinis privalumas yra tas, kad priešas praranda lankstumą ir mobilumą, netenka erdvės manevrams“, – sakė jis.
P.Luzinas pridūrė, kad Rusijos doktrina „nurodo nepakliūti į tokią situaciją ir neprarasti strateginės iniciatyvos“. Todėl vadai stengiasi susigrąžinti iniciatyvą taktiniais puolimais, naudodami lėktuvus, raketas ir „Shahed“ tipo smogiamąją amuniciją“.
Prorusiškos simpatijos apsunkina karių ir policininkų gyvenimą Kupiansko rajone
Pasak gynybos ministro pavaduotojos Hannos Maliar ir pokalbių su ten esančiais kariais, pastarosiomis savaitėmis kovos regione suintensyvėjo. Rusijos pajėgos puola link Lymano ir Kupiansko, kad sumažintų ukrainiečių spaudimą Bachmute.
Intensyvėjant apšaudymui, 12 000 žmonių buvo įsakyta evakuotis iš arčiausiai kovų esančių vietovių, įskaitant dalį paties Kupiansko. Vietos policija pranešė, kad per dieną šiame rajone pasigirsta mažiausiai aštuoni sprogimai. Kovos vyksta mažiau nei už 10 kilometrų nuo miesto.
Be Rusijos kariuomenės, yra dar vienas dalykas, su kuriuo priversti kovoti Ukrainos kariai ir policija. Remiantis pokalbiais su dešimtimis karių, policijos pareigūnų ir civilių Kupiansko apylinkėse, daugelis likusių vietos gyventojų yra prorusiški. Kai kurie iš jų yra buvę arba aktyvūs priešo karių bendradarbiai.
„Subjektyviai vertinant, čia yra daug separatistų, – sakė Jevhenas Didkovskis, 138-ojo bataliono, dislokuoto šioje vietovėje, ryšių su visuomene pareigūnas. – Žmonių, kurie mūsų nekenčia iš principo.“
Kupianskas nėra separatistinis miestas. Pasak vietos policijos, prorusiškų žmonių buvo mažuma, ypač prieš tai, kai dauguma gyventojų pabėgo į vakarus. Tačiau artumas prie Rusijos sienos, užsitęsusi sovietinė priklausomybė ir nuolatinė prieiga prie Kremliaus propagandos sąmokslas paskatino didesnį nei įprastai pasipiktinimą ir prorusiškas simpatijas.
Tai gali būti pražūtinga kariams ir jiems padedantiems civiliams. Keli kariai laikraščiui „Kyiv Independent“ pasakojo, kad į jų gyvenamąsias patalpas buvo taikytasi tokiu būdu, kuris leidžia manyti, kad kažkas priešui tiekė koordinates. Keletas karių šmaikštavo, kad vietos turgavietės žmonės pirmieji žino, kad reikia pasitraukti iš kelio, kai kažkas ateina.
Prie to prisideda ir karo nuovargis bei pajamų trūkumas šioje ištuštėjusioje vietovėje.
Net ir tada, kai nėra aktyvaus bendradarbiavimo, pakankamai daug vietinių gyventojų atsargiai žiūri į karius, kad tai taptų problema. Kariai skundėsi, kad jiems trukdoma atlikti savo pareigas, atsisakoma suteikti pagalbą arba iš jų imamos padidintos kainos.
Paklausti, kaip visa tai veikia moralę, dauguma karių atsakė ironiškai.
„Moralė krito jau seniai, mes tiesiog pripratome“, – sakė vienas iš grupės karių Kivšarivkoje, mieste, esančiame maždaug už 15 km į pietvakarius nuo Kupiansko.
Gyvenimas su kaukėmis
Kupianske prieš 2022 m. invaziją gyveno apie 28 000 gyventojų, o dabar jų liko vos 11 000. Sunku pasakyti, koks procentas yra prorusiškas. Su laikraščiu „Kyiv Independent“ kalbėjęsi žmonės pateikė labai skirtingus vertinimus.
Buvęs Kupiansko meras Hennadijus Macehora liūdnai pagarsėjo tuo, kad priėmė rusus į savo miestą, prisijungė prie jų okupacinės valdžios ir padėjo juos aprūpinti būstu, transportu ir kitais poreikiais, kol 2022 m. rugsėjį Kupianskas buvo išlaisvintas.
J.Didkovskis skaičiuoja, kad apie 50 proc. dabartinių vietos gyventojų tebėra prorusiški. Tokius pat apytikslius skaičius nurodė ir grupė civilių gyventojų, kalbėjusių apie savo miestą Kivšarivką, tvarkydami rusų apšaudyto gyvenamojo namo padarinius.
Vietos policija, kuri medžioja kolaborantus ir tikriausiai turi tikslesnį vaizdą, pateikė daug žemesnius skaičiavimus. Kupiansko rajono policijos pajėgų prevencijos vadovas Kostiantynas Domenko mano, kad prorusiškų gyventojų nėra daugiau nei 15–20 proc.
Vis dėlto vienas ukrainiečių policijos pareigūnas, kuris pabėgo iš okupuoto Kupiansko po to, kai buvo suimtas ir kankinamas rusų, pasakojo, kad beveik 85 proc. pirminės iki okupacijos buvusios policijos pajėgų perėjo dirbti pas okupantus. Pasak kelių policijos pareigūnų, šie žmonės pabėgo į Rusiją, kai Kupianskas buvo išlaisvintas.
Kupianskas niekam nepatinka
Be to, atrodo, kad tarp kai kurių karių ir kai kurių vietos policijos pareigūnų yra nesutarimų. J.Didkovskis pasakojo, kad policija jam trukdė, kai jis bandė nustatyti kai kurių nukentėjusiųjų tapatybę. Jis sakė, kad daugiausia problemų kilo dėl perkeltų policijos pareigūnų iš Luhansko srities, labiausiai į rytus nutolusio Ukrainos regiono, kurį beveik visą yra okupavusi Rusija.
„Kaip tai daroma, jie pasirašo įsakymą, paskiria medicinos ekspertą, ir tai viskas, ką jiems reikia padaryti, o visa kita galime sutvarkyti mes, – sakė jis. – Mes paskambinome (policijai), kad stovime prie rajono biuro, prašome apžiūrėti kūnus, pasirašyti įsakymą. Jie atsisakė, nenurodydami jokios priežasties“.
Policija to nepatvirtina.
„Pirmą kartą girdžiu apie kažką panašaus, – atsakė Kupiansko policijos vyresnysis tyrėjas Andrijus Subotinas. – Kūnai atgabenami tiesiai iš fronto linijos ir iš karto tvarkomi, kad būtų patikrinti ir nugabenti į morgą. Tai vyksta sklandžiai.“
Tačiau atrodo, kad daugeliui policijos pareigūnų nepatinka dirbti Kupianske. Vienas pareigūnas patvirtino, kad miestas laikomas savotiška skaistykla, į kurią teisėsaugininkai siunčiami, kai suklysta.
J.Didkovskis teigė, kad jis taip pat susiduria su bendruomenės lyderių niūriu trukdymu.
„Atvažiuoju į kaimą, nueinu į seniūno kabinetą ir sakau: klausykite, pas mane yra 30 šaltų, šlapių, piktų vyrų su ginklais, ar galite man surasti tris tuščius namus, kuriuose jie galėtų apsistoti?“
Jis stovi ten dvi valandas ir sako: „Aš nežinau. Ką? Nežinau.“
Dėl kolaborantų keliamo pavojaus kariai mažiau laiko praleidžia miestuose ir kaimuose, o daugiau – gyvenvietėse, grioviuose, teigė kareivis šaukiniu Uklon bei kiti jo bendražygiai. Palyginti su miestais prie Bachmuto, karių Kupiansko gatvėse gerokai mažiau.
Uklon ir jo bendražygiai taip pat pasakojo, kad jiems buvo nurodyta kuo mažiau kalbėtis su vietiniais gyventojais ir vengti rodyti vietiniams gyventojams kovinės technikos judėjimą.
Jis palygino tai su savo tarnybos vieta Chersono srityje, iš dalies okupuotame pietų Ukrainos regione, kur civiliai gyventojai buvo labai malonūs ir paslaugūs.
Tačiau policininkai ir civiliai nurodė, kad Kupiansko rajone yra daugybė žmonių, kurie aktyviai remia Ukrainos karius šiame rajone.
„Daug žmonių suteikia gyvenamąjį plotą ir maistą Ukrainos kariams, – patikino K.Domenko. – Žmonės supranta, kad be vaikinų, karių, įvyktų katastrofa“.
Rusijos įtaka
Kupianskas yra vos už 20 km nuo Rusijos sienos. Jį labiausiai veikia Rusijos kultūrinė įtaka. Daugelis vietinių gyventojų turėjo draugų, šeimos narių ar verslo partnerių už sienos ir atvirkščiai.
Dėl imperinės Rusijos ir sovietinio palikimo, kai buvo slopinama ukrainiečių kalba ir žmonės buvo perkeliami po jos valdas, rytiniai regionai turi daugiau ryšių su Rusija nei didžioji Ukrainos dalis.
Be to, iš šių regionų masiškai išvyko jaunimas, todėl gyventojai yra vyresnio amžiaus.
„Vyresni nei 40 metų žmonės, kurie gimė SSRS ir mokėsi po šiomis vėliavomis, gyvena praeitimi, manydami, kad SSRS vėl ateis ir viską jiems duos nemokamai“, – sakė K.Domenko, nors įtariami kolaborantai būna įvairaus amžiaus.
„Kažkodėl jie tarsi laukia, tarsi kažkas jiems turi kažką duoti. Kad už juos kažką nuspręstų. Tėvas Caras“, – panašiai kalbėjo ir J.Didkovskis.
Rusijos televizija ir radijas čia buvo plačiai prieinami per visą praėjusį karo dešimtmetį, įskaitant visą invazijos laikotarpį. Kai kuriose vietovėse jos vis dar prieinamos.
Okupacijos metu rusai Kivšarivkoje įrengė signalo retransliatorių, kuris plėtė rusiškų programų transliavimo diapazoną per visą rajoną. Prieš kelis mėnesius jis buvo pašalintas. Tačiau net ir be jo vietiniai gyventojai gali žiūrėti rusišką palydovinę televiziją, jei turi anteną.
„Prieš invaziją buvo palydovinė televizija iš Rusijos, visi ją žiūrėjo. Viskas buvo prieinama, – sakė K.Domenko. – Ir jei žmogui nuolat ką nors pasakoji, jis tai priims kaip tikrovę“.
Vienoje Kivšarivkos gatvėje rusų amunicijos nuolaužas valanti savanorių grupė pritarė tokiai nuomonei. Šie savanoriai teigė, kad Kivšarivkoje pilna senelių ir kitų uždarų simpatikų, jaučiančių sovietinę nostalgiją arba besižavinčių Rusijos žiniasklaida.
Tačiau daugelis žmonių labai nenoriai atskleidė savo vardus ir pavardes. Grupė karių, gyvenančių visai šalia, paaiškino, kad nors dauguma prorusiškų vietinių gyventojų laikosi labai tyliai, Ukrainos patriotai čia taip pat būna nuleistomis galvomis, kad netaptų taikiniais.
Likusiųjų paieška
Nuo plataus masto invazijos pradžios 2022 m. vasarį iki 2023 m. birželio pradžios Ukrainos nacionalinė policija iškėlė 2916 bylų pagal 111–1 straipsnį (kolaboravimas) ir 156 bylas pagal 111 straipsnį (valstybės išdavystė).
Nuo birželio pradžios Valstybinis tyrimų biuras, atsakingas už bylas, susijusias su teisėsaugos institucijomis, teisėjais ir aukšto rango pareigūnais, pradėjo 1249 bylas dėl valstybės išdavystės, 250 bylų dėl kolaboravimo ir 22 bylas dėl pagalbos valstybei agresorei (111–2 straipsnis).
Už kolaboravimą skiriamos bausmės – nuo draudimo kelerius metus eiti valstybines pareigas iki 15 metų praleidimo už grotų, be to, galimas turto konfiskavimas.
Kupiansko policija teigė, kad areštai dėl kolaboravimo vykdomi reguliariai. Vietinio „Telegram“ kanalo paskyroje „Marazm“ kas kelias dienas skelbiamos naujienos apie baudžiamąsias bylas ir nuosprendžius, susijusius su prorusiška veikla.
Policijos tyrėjas A.Subotinas pasakojo, kad nuo praėjusios savaitės buvo išduoti orderiai 30 asmenų. Žinomų kolaborantų butuose jau ne kartą buvo atliktos kratos.
„Neseniai Charkove sugavome vaikiną, kuris prisijungė prie okupantų policijos“, – sakė A.Subotinas. Vyras paspruko iš Kupiansko ir galiausiai atsidūrė Charkove, kur lyg niekur nieko bandė toliau gauti pensiją iš Ukrainos vyriausybės.
Tačiau daugelis su okupantais Kupiansko rajone dirbusių kolaborantų pabėgo prieš pat išvadavimą, pranešė policija. Šiuo metu Ukraina juos teisia jiems už akių. Apie 90 proc. pabėgusiųjų yra Rusijoje, tačiau kai kurie pabėgo ir į Europą, nurodė policija.
„Dabar sprendžiamas klausimas dėl tarptautinio ieškomų asmenų sąrašo, paskelbto per Interpolą, – pareiškė A.Subotinas. – Kad, jei jie slapstosi Europoje, galėtume juos išduoti namo.
Parengta pagal „Unian“ ir „The Kyiv Independent“ inf.
