Vertas „Oskaro“ – taip kalbama apie vaidybinį filmą „Buča“, paremtą tikrais įvykiais. Pagrindinio veikėjo prototipas – lietuvis Konstantinas Gudauskas, išgelbėjęs 205 Bučos miesto gyventojus nuo rusų genocido.

Gelbėti Bučos žmones nuo žūties ir sadistiškų rusų okupantų patyčių 41 metų K.Gudauskui padėjo tai, kad jis turi Kazachstano pilietybę.

Šioje Azijos šalyje gimęs lietuvio ir žydės sūnus prieš rusų įsiveržimą į Ukrainą 2022 m. vasario 24 d. ramiai ir nesitikėdamas, kad prasidės karas, gyveno Bučoje. Sėkmingai dirbo prodiuseriu televizijoje ir pramogų versle.

„Mano tėvas Kęstutis Gudauskas, kilęs iš Šilalės, sovietmečiu buvo išsiųstas atlikti karinės tarnybos į Kazachstaną, nes tuo metu galiojo nerašyti įstatymai, kad lietuvius privalu vežti kuo toliau nuo tėvynės.

[[ge:lrytas:lrytas:35407890]]

Kazachstane tėvas sutiko mano mamą. Ji mokėsi Medicinos institute.

Aš gimiau Kazachstane, o iki penkerių metų augau Šilalėje. Mama mirė jauna, tėvas liko Lietuvoje. Šilalėje iki šiol gyvena visi mano giminės iš tėvo pusės“, – apie savo šaknis pasakojo K.Gudauskas.

– Kur jūs buvote, kai 2022 m. vasario 24 d. rusai įsiveržė į Ukrainą?

[[ge:lrytas:lrytas:35403145]][[ge:lrytas:lrytas:35407795]][[ge:lrytas:lrytas:35410579]]

– Į Ukrainą atvykau gyventi 2019 m. Bučoje nusipirkau butą. Gyvenu čia iki šiol.

Aš esu iš tų, kurie netikėjo, kad rusai ryšis tokiam nežmoniškam karui.

Tądien, kai prasidėjo įsiveržimas, namie netgi duonos neturėjau, nes prekybos centras buvo visai šalia, todėl kiekvieną dieną pusryčiams pirkdavau šviežios duonos.

Pirmomis karo dienomis buvau įsitikinęs, kad visa ta beprotybė netrukus – gal po kelių dienų, daugiausia po savaitės – baigsis, nes XXI amžiuje negali vykti toks beprasmiškas karas ir nekaltų žmonių žudynės.

– Kaip jums pavyko išgyventi ir, negana to, dar gelbėti kitus Bučos žmones?

– Gal kai kam atrodys neįtikėtina, bet mane gelbėjo Kazachstano pasas.

Žinoma, buvo visko – rusai su gėlėmis manęs niekada nepasitikdavo. Ne kartą šaudė virš galvos arba po kojomis.

Man padėjo ir Dievas – senelė ir tėvas Lietuvoje kasdien meldėsi už mane.

[[ge:lrytas:lrytas:35414999]]

Pirmomis karo dienomis Bučos gyventojus iš miesto veždavau savo elektromobiliu „Tesla“. Tačiau kartą patekau į rusų apšaudymą – patyriau kontūziją, o mašina sudegė.

Po šio įvykio man padėjo draugai, dirbę taksi vairuotojais, – atidavė kelis savo elektromobilius. Jais visą 2022 m. kovo mėnesį, kol buvo okupuota Buča, ir išveždavau žmones.

– Kokiais keliais jūs išvažiuodavote ir sugrįždavote? Ar neįkliūdavote rusams?

– Mums tekdavo važiuoti per rusų blokpostus ir fronto liniją.

Ne kartą buvau sulaikytas, ne kartą rusai tyčiojosi – buvau išrengtas nuogai.

Jie tyčiojosi ir iš gelbėjamų žmonių. Kartą vienas rusas siūlė kitam kareiviui mesti į mano vežamus Bučos gyventojus granatą. Atseit tada jie visas paslaptis išduotų.

Kartą mano akyse buvo nuogai išrengta 96 metų moteris, išgyvenusi net vokiečių okupaciją. Neva ant jos kūno gali būti ukrainietiškų tatuiruočių.

Kiek tik jėgos leido, stengdavausi rasti tokius žodžius ir taip kalbėti su okupantais, kad jie nors trumpam praregėtų ir pasijustų žmonėmis: sakydavau, jog aš esu krikščionis ir jie – krikščionys, todėl man turi būti leista padėti niekuo nekaltiems Bučos gyventojams.

[[ge:lrytas:lrytas:35414998]]

Ne vienas jų manęs laukdavo kaip paskutinės savo gyvenimo vilties ir tikėjimo, kad atvešiu maisto, būtinų vaistų, o kartu ką nors išgabensiu iš Bučos pragaro.

Susirasti, ką reikėtų kuo greičiau išvežti iš Bučos, man iš pradžių padėjo Ukrainos žvalgyba. Pačią pirmą karo dieną man paskambino žvalgybos atstovas ir paprašė išgabenti vieno žvalgo šeimą. Jie buvo pirmieji mano išgelbėti žmonės.

– Gal ir patiems Bučos gyventojams pavyko kokiais nors būdais išvykti iš miesto?

– Organizuota miesto evakuacija nebuvo vykdoma. Žmonės gelbėjosi, kaip kas išmanė. Daliai pavyko pasprukti, bet daug buvo sušaudyta prie rusų blokpostų, gatvėse ar namuose.

– Kur jūs veždavote žmones iš Bučos?

– Dažniausiai į Kijevą. Ten juos vietos gyventojai priimdavo į savo namus. Kas nenorėdavo pasilikti sostinėje, traukiniais vykdavo į Vakarų Ukrainą, arčiau Lenkijos sienos.

Iš viso pavyko išvežti 203 Bučos gyventojus. Dvi moterys buvo nėščios, todėl, galima sakyti, 205 žmones.

Netrukus Kijeve gimė mergaitė ir berniukas, kuriam, kaip ir man, buvo suteiktas Konstantino vardas.

[[ge:lrytas:lrytas:35415549]]

– Ar rusai nereikalaudavo iš jūsų pinigų už leidimą išvežti žmones?

– Ne, pinigų jie kažkodėl neprašydavo. Labiausiai prašydavo „Coca-Cola“.

Atveždavau jiems ir maisto.

– Kokia šiuo metu situacija Bučoje?

– Miestas beveik visiškai atstatytas ir atrodo netgi geriau nei prieš karą. Tik, deja, žuvusių žmonių jau niekas nebesugrąžins.

Lietuva taip pat aktyviai dalyvavo statant naujus ir rekonstruojant apgriautus namus.

Netoli Bučos esančiame Irpinės mieste, kurį irgi buvo okupavę rusai, yra lietuvių pastatytas vaikų darželis „Rūta“, o Borodiankoje – gimnazija.

– Gelbėti žmonių iš Bučos jau nebereikia. Kuo jūs šiuo metu užsiimate?

[[ge:lrytas:lrytas:35415550]]

– Kai televizijoje dirbau prodiuseriu, sukdavau galvą, kur rasti pinigų įvairiems šou projektams. Dabar tenka ieškoti įvairios pagalbos Ukrainos žmonėms ir fronto linijoje kovojantiems kariams.

Kartais juokauju, kad jei man būtų taip sekęsi plėtoti savo verslą, kaip sekasi telkti pagalbą Ukrainai, jau seniai būčiau milijonierius.

Dabar pagrindinis mano gyvenimo tikslas – savanoriauti ir vežti į frontą tai, ko kariams labiausiai reikia, o Ukrainos gyventojams – būtiniausių daiktų ir maisto.

Aš dažnai atvažiuoju į Lietuvą. Kauno Prisikėlimo bažnyčioje suplaukia humanitarinė pagalba Ukrainai iš visos Lietuvos.

Su kitais savanoriais kiekvieną savaitę į Ukrainą išvežame apie 5–7 tonas įvairių daiktų ir įrangos.

Labai gaila, kad nebėra mano tėvo. Jis iš Lietuvos humanitarinę pagalbą į Lvovą vežė nuo pat pirmų karo dienų ir perduodavo man. Tačiau 2022 m. kovą sustojo jo širdis. Tėvas nebepakėlė išgyvenimų dėl manęs ir to siaubo, kurį matydavo Ukrainoje.

Žudynės Bučoje sukrėtė visą pasaulį

Juostą „Buča“ sukūrė Ukrainos režisierius Stanislavas Tiunovas. Pagrindinį vaidmenį (K.Gudausko) atliko žinomas Lenkijos aktorius Cezary Lukaszewiczius. Premjera Ukrainoje įvyko šių metų lapkričio pradžioje.

[[ge:lrytas:lrytas:35415613]]

Rusijos pajėgos Bučą užėmė 2022 m. kovą. Ukrainiečiai miestą atkovojo beveik po mėnesio. Gatvėse, kitose viešose vietose rasta daug negyvų žmonių, kai kurie – surištomis rankomis. Iš viso mieste buvo nužudyta beveik 450 civilių.

Buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba yra sakęs: „Bučos žudynės – baisiausias XXI amžiaus žiaurumas. Bet turėtume nepamiršti kitų Kijevo srities miestų bei kaimų, kurie irgi tapo Rusijos nusikaltimų vieta. Iš to, ką matėme Bučoje ir jos apylinkėse, neperdedant galima daryti išvadą, kad Rusija yra blogesnė už „Islamo valstybę“ dėl įvykdytų nusikaltimų masto ir negailestingumo. Rinksime įrodymus, dirbsime su visomis svarbiomis tarptautinėmis institucijomis, kad būtų nustatyti ir patraukti atsakomybėn už šiuos nusikaltimus atsakingi asmenys.“

Reaguodama į žiaurumus Bučoje Lietuva priėmė sprendimą pažeminti diplomatinį atstovavimą tarp Lietuvos ir Rusijos iki reikalų patikėtinių. Rusijos ambasadoriui Lietuvoje Aleksejui Isakovui nurodyta išvykti, o tuometis Lietuvos ambasadorius Maskvoje Eitvydas Bajarūnas atšauktas. Klaipėdoje veikęs Rusijos konsulatas uždarytas.

Bučos gyventojus gelbėjęs lietuvis papasakojo savo istoriją: „Ne kartą šaudė virš galvos arba po kojomis“