Rusija laimi tik D. Trumpo galvoje: kas iš tiesų vyksta rusų armijoje ir kaip V. Putinas palenkė JAV

Jeilio universiteto istorikas Timothy Snyderis neseniai platformoje „X“ parašė: „Vienintelis karas, kurį V. Putinas laimi, vyksta D. Trumpo galvoje. V. Putinas laimi karą ant žemės, pakreipdamas Amerikos politiką per D. Trumpą.“

Ir, deja, V. Putinui tai puikiai sekasi, rašo geopolitikos žurnalas „Foreign Policy“ (FP). Tai, kas vasario 28 d. įvyko tarp D. Trumpo, JAV viceprezidento J. D. Vance'o ir Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio Ovaliajame kabinete, buvo nepaprasta – ne tik dėl aršaus, nediplomatiško kivirčo, bet ir dėl to, kad tapo aišku, kaip D. Trumpas ir jo administracija žiūri į karą. Tarp jų požiūrių labiausiai įsitvirtinusi mintis, kad Ukraina sparčiai pralaimi karą prieš nesustabdomą Rusijos kariuomenę ir kad vienintelė išeitis – nusileisti V. Putino reikalavimams.

Per pasikeitimą nuomonėmis Baltuosiuose rūmuose tiek D. Trumpas, tiek J. D. Vance'as ne kartą bandė įkalti šią mintį V. Zelenskiui, sakydami jam, kad „jūs dabar neturite kortų“, „jūs to nelaimėsite“ ir „jūsų šalis turi didelių bėdų“. Nuo to laiko D. Trumpas socialinėje žiniasklaidoje dar pastiprino savo teiginius, rašydamas, kad „Rusija šiuo metu absoliučiai daužo Ukrainą mūšio lauke“.

Šie teiginiai neatitinka tikrovės, tačiau yra būtent tai, ko V. Putinui reikia, kad D. Trumpas manytų. V. Putinui pasakojimas apie neišvengiamą Rusijos pergalę leidžia Vakarų akyse atrodyti nenugalimam ir, dar svarbiau, skleidžia mintį, kad bet kokia pagalba Ukrainai yra bergždžia ir tik pratęsia karą.

D. Trumpui dovanojant V. Putinui neatlygintinas nuolaidas, įskaitant karinės pagalbos ir dalijimosi žvalgybos informacija su Ukraina sustabdymą, darosi vis aiškiau, kad Vašingtonas stojo į Maskvos pusę, rašo FP. Tiesa, po JAV ir Ukrainos atstovų susitikimo Saudo Arabijoje sustabdyta JAV karinė parama Ukrainai ir dalijimasis žvalgybine informacija buvo atnaujinta.

D. Trumpas reiškia savo reikalavimus tuo metu, kai Rusijos tikrasis – o ne įsivaizduojamas – progresas pagrindinėse ginčytinose teritorijose sustojo. Ukrainos projekto „DeepState“, kuris kartografuoja invazijos eigą, duomenimis, pastarosiomis dienomis Ukrainos kariuomenė vietinėmis kontrpuolimo operacijomis atsiėmė kelias okupuotas teritorijas. Viena iš šių vietovių yra Pokrovskas – miestas, kurį Rusijos pajėgos nesėkmingai bandė užimti nuo praėjusių metų rugpjūčio mėn.

Buvęs Rusijos gynybos ministerijos atstovas spaudai Michailas Zvinčukas, kuris dabar vadovauja populiariam karą palaikančiam „Telegram“ kanalui „Rybar“, turinčiam daugiau kaip 1,3 mln. prenumeratorių, savo naujoje fronto analizėje pranešė, kad Rusijos pajėgos patyrė keletą skaudžių nesėkmių Torecke – kalnakasybos mieste Donecko srityje, kurį Maskva vasario pradžioje paskelbė „išvaduotu“. Panašių pranešimų yra ir apie Časiv Jarą – kitą fronto miestą, kuriame rusai įstrigo.

Sustabdyta Rusijos kariuomenė yra buvusios savasties šešėlis. Jos pajėgiausių ir elitinių dalinių jau seniai nebėra, nes pirmosiomis karo savaitėmis juos sutriuškino įnirtingas ukrainiečių pasipriešinimas. Tankų, šarvuotų mašinų ir net sunkvežimių atsargos yra pavojingai mažos; rusų kariai fronte vis dažniau naudojasi asilais ir arkliais atsargoms gabenti.

Be to, per pastaruosius pusantrų metų Rusija pasiekė nedidelių laimėjimų, kurie pareikalavo baisių nuostolių. Atvirų šaltinių duomenys patvirtina, kad kovose žuvo beveik 96 tūkst. Rusijos reguliariosios kariuomenės karių, o tikrasis skaičius gali būti ne mažesnis kaip 160 tūkst. Pridėjus sunkiai sužeistuosius, Rusijos neatitaisomi koviniai nuostoliai siekia apie 550 tūkst., teigiama neseniai paskelbtoje Tarptautinio strateginių studijų instituto (IISS) ataskaitoje.

Yra dronu filmuotų vaizdo įrašų, kuriuose matyti, kaip rusų kariai šlubčioja su ramentais arba šliaužia Ukrainos pozicijų link. Jų galutinė misija: veikti kaip kulkas sugeriančioms kempinėms, kurios atidengia ukrainiečių ugnies lizdus.

Tikrovė fronte neturi nieko bendra su Kremliaus pasakojimu apie be galo daug išteklių turinčią ir nesustabdomai žygiuojančią Rusiją – pasakojimu, kuriuo patikėjo D. Trumpas ir MAGA judėjimas, rašo FP.

Oficialioji Rusijos žiniasklaida vis dar kupina triumfalizmo, tačiau arčiau karo esantys rusai nemano, kad jų šalis laimi – arba gali laimėti vien karinėmis priemonėmis.

Ilja Meršas, karą palaikantis tinklaraštininkas, palaikantis glaudžius ryšius su aukščiausia Rusijos karine vadovybe ir turintis apie 600 tūkst. „Telegram“ prenumeratorių, tiesiogiai prieštaravo J. D. Vance'ui dėl Ukrainos. Vasario 20 d. I. Meršas rašė:

„J. D. Vance'as tvirtina, kad Rusija turi didžiulį gyvosios jėgos ir įrangos pranašumą, o Ukraina neturi jokių šansų. Pažvelkime į tai atidžiau. Per visą šį karą iš tikrųjų niekada neturėjome kiekybinio karių pranašumo – kai kuriais momentais jie netgi turėjo persvarą.“

Jurijus Kotenokas, vienas žymiausių karo fronto tinklaraštininkų, platformoje „Telegram“ rašė, kad „ukrainiečiai kasdien darosi vis drąsesni, kontratakuoja ir net išstumia mus iš kelių gintų pozicijų“. Jis skundėsi, kad pietų Donecke „labai trūksta karių puolamosioms operacijoms“.

Norėdama rasti ir užverbuoti šviežių naujokų, Rusijos kariuomenė jau seniai krapšto statinės dugną. Anastasija Kaševarova, kita aistringai karą remianti tinklaraštininkė, aiškino, kad į kariuomenę įkalbinėjami užsirašyti žmonės, turintys rimtų fizinių trūkumų, psichikos sveikatos problemų ir priklausomybę nuo narkotikų.

Igoris Girkinas, vienas žymiausių ir garsiausių Rusijos nacionalistų, pasisakančių už karą, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę už tai, kad kritikavo V. Putiną dėl nepakankamai atkaklaus karo vykdymo.

Neseniai iš kalėjimo atsiųstame laiške jis rašė, kad karas pralaimėtas. Pasak jo, Rusija nepasiekė nė vieno iš savo strateginių tikslų, o Ukrainos pajėgos atsistojo lygiavertės Rusijos kariuomenei.

Pasak jo, šalies nesėkmė kare reiškia, kad visa jos ateitis dabar yra niūri. „Sisteminė krizė, kurioje atsidūrė mūsų šalis, vis dar neturi perspektyvų išsispręsti ir dar labiau gilės“, – reziumavo I. Girkinas.

Kai kurie iš aistringiausiai karą palaikančių rusų susiduria su niūriu suvokimu, kad karas nėra didinga istorinė kova, kaip jie įsivaizdavo, o lėta, sekinanti katastrofa.

Modestas Kolerovas, ultranacionalistinis tinklaraštininkas ir buvęs Kremliaus spindesio gydytojas, plačiai paplitusiame pranešime apgailestavo, kad karas „neabejotinai įrodė, jog „Naujoji Rusija“ yra tik <...> blyškus istorinės Rusijos – ar tai būtų Rusijos imperija, ar Sovietų Sąjunga – šešėlis“. Šios nuotaikos, kurios anksčiau buvo būdingos tik opozicijai, dabar įsivyrauja ir karo šalininkų retorikoje.

Tai iškalbingi ženklai, rodantys, kaip stipriai Kremliaus pasakojimas išsigimė. Tačiau turbūt geriausiai apie besikeičiančias nuotaikas dėl karo Rusijoje byloja vaizdo įrašas, kuris paplito „Telegram“ tinkle.

Jame, iš pradžių pasirodžiusiame rusiškoje paskyroje, turinčioje daugiau nei 1 mln. prenumeratorių, rodomi griovyje sustingę rusų kariai, beviltiškai laukiantys žinių apie paliaubas. Kitaip nei ankstesniuose propagandiniuose kūriniuose, kuriuose karas buvo vaizduojamas kaip patriotinė pareiga ar pelningas nuotykis, šiame vaizdo įraše buvo kviečiama užjausti išsekusius, karo nuvargintus karius.

Jei Rusija turi galimybę laimėti šį karą, tai ne dėl savo karinių pasiekimų mūšio lauke. Tai bus dėl to, kad V. Putinas įtikino D. Trumpą, J. D. Vance'ą ir jų pasekėjus, kad Rusija turi visas įsivaizduojamas kortas.