Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje Europos Sąjunga vis dažniau susiduria su nepatogiu klausimu: ar ji iš tiesų pajėgi greitai ir koordinuotai gintis, jeigu konfliktas persikeltų į jos teritoriją?

Nors gynybos biudžetai auga, o politiniai pareiškimai griežtėja, praktiniai iššūkiai – nuo kariuomenės judėjimo iki ginklų gamybos – atskleidžia gilesnes struktūrines spragas, kurias Briuselis dabar bando spręsti.

Vienas ES pareigūnas šią problemą apibūdino paprastai: kaip užtikrinti, kad Ispanijoje dislokuota tankų kolona Lenkiją pasiektų ne karui jau pasibaigus.

Kol kas tokios garantijos nėra. Sunkiajai karinei technikai vis dar reikia atskirų kiekvienos šalies leidimų tranzitui, o net juos gavus dažnai tenka rinktis ilgesnius maršrutus, vengiant tiltų ar kelių, neatlaikančių svorio.

[[ge:lrytas:lrytas:40663908]]

„Greitis yra karybos ir atgrasymo pagrindas“, – sakė eurokomisaras Andrius Kubilius pristatydamas Europos Komisijos (EK) planą kariniam mobilumui stiprinti. Pasak jo, dabartinė sistema pernelyg lėta ir nepritaikyta krizinėms situacijoms.

Jau anksčiau Europos Audito Rūmai įspėjo, kad kariuomenės ir ginkluotės pervežimas per 27 valstybių bloką išlieka problemiškas.

ES karinio mobilumo valdymą auditoriai pavadino sudėtingu ir fragmentuotu, pabrėždami, kad vienos šalies karinė technika negali judėti per kitą valstybę, jeigu viršija civiliniams keliams taikomas svorio normas.

Vienas iškalbingas pavyzdys: 2022 m. Prancūzijai kilo problemų gabenant tankus ir kitas kovos mašinas į Rumuniją, kai Vokietija pareiškė, jog sunkioji technika negali būti vežama jos keliais, todėl teko užsakinėti traukinius.

[[ge:lrytas:lrytas:40640715]][[ge:lrytas:lrytas:40659466]][[ge:lrytas:lrytas:40659464]]

Reaguodama į šias situacijas EK plane įvardijo apie 500 vadinamųjų butelio kaklelių – infrastruktūros vietų, galinčių stabdyti kariuomenės judėjimą karo atveju. Daugumą jų būtina skubiai modernizuoti.

Ragindamas imtis veiksmų A.Kubilius citavo JAV pajėgų Europoje vado per Pirmąjį pasaulinį karą generolo Johno J.Pershingo žodžius: „Pėstininkai laimi mūšius, logistika laimi karus.“

EK taip pat siūlo įvesti vieną visoje ES galiojantį leidimą karinei technikai gabenti, kuris pakeistų dabartinę sistemą, kai dalies leidimų tenka laukti iki 45 dienų. Skubiais atvejais numatytos ir aiškios prioritetinio pravažiavimo taisyklės.

Plane taip pat kalbama apie solidarumo mechanizmą, kuris leistų sutelkti nacionalinius dvejopos paskirties išteklius, pavyzdžiui, sunkvežimius, bei reguliarius infrastruktūros „streso testus“ tikrinant pasirengimą intensyviam kariniam eismui.

[[ge:lrytas:lrytas:40665859]]

2028–2034 m. laikotarpiu Briuselis kariniam mobilumui planuoja skirti 17 mlrd. eurų – dešimt kartų daugiau nei ankstesniame biudžete.

EK paskelbė ir atskirą planą, skirtą Europos gynybos pramonei modernizuoti. Juo siekiama spartinti naujų technologijų – dirbtinio intelekto, kvantinės kompiuterijos ir kosmoso sistemų – diegimą ir skatinti bendrus projektus.

Ypatingas dėmesys skiriamas tam, kad naujosios ES „dirbtinio intelekto gamyklos“, skirtos sprendimams testuoti, būtų atviros ir gynybos įmonėms.

Vis dėlto net ir šios iniciatyvos neužgožia abejonių dėl Europos pasirengimo tiesioginei konfrontacijai su Rusija.

Prancūzijos tarptautinių santykių instituto (IFRI) ataskaitoje „Europa ir Rusija: galios pusiausvyros apžvalga“ perspėjama, kad žemynui gali būti sunku greitai mobilizuoti pakankamai karių arba pagaminti reikiamą kiekį ginklų.

„Europa turi parodyti politinę valią ir nuoseklią gynybos ekonomikos strategiją“, – pabrėžė IFRI direktorius Thomas Gomartas. Jo teigimu, ES valstybės turi ekonominių, karinių ir technologinių išteklių iki 2030 m. pasipriešinti Rusijai, bet tik tuo atveju, jei bus priimti ryžtingi politiniai sprendimai.

Nuo 2022 metų vasario, kai Vladimiras Putinas įsakė pradėti plataus masto invaziją į Ukrainą, Europos šalys iš tiesų padidino karines išlaidas.

Bet, kaip teigiama ataskaitoje, Europa, nors ir turi pranašumą aviacijos, kosmoso ir jūrų srityse, kritiškai stokoja sausumos pajėgų gylio – tai yra pakankamų rezervų ir pajėgumų ilgalaikiam konfliktui, taip pat amunicijos atsargų.

Ataskaitoje abejojama ir kai kurių Europos valstybių realia karine galia: 2025 m. duomenimis, 20 iš 30 NATO ar ES narių Europoje turi profesionalias sausumos pajėgas, sudarytas iš mažiau nei 15 tūkst. karių.

Dauguma jų galėtų išsiųsti tik kelis batalionus už savo sienų, o už didesnius karinius junginius būtų atsakingos vos kelios šalys – pirmiausia Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Vokietija.

Galiausiai atkreipiamas dėmesys ir į gynybos pramonės ribotumus. Nors karinės išlaidos auga, jas sunku paversti apčiuopiamu gamybos šuoliu, ypač raketų sektoriuje. Dabartinis užsakymų mastas yra gerokai per mažas galimai konfrontacijai su Rusija, o tai piešia niūrų Europos karinės parengties vaizdą.

Ar Europa pasirengusi gintis? ES planai atsitrenkia į realias karo kliūtis