Šaltiniai atskleidė, kodėl V. Putinas bijo taikos: „Jie mane pakars“ (8)

„Tokia yra maisto grandinė. Vaikus reikia apie tai mokyti, kad jie suprastų, kokiame pasaulyje gyvename ir kodėl vykdome specialiąją karinę operaciją“, – kalbėjo Rusijos prezidentas, taip vadinantis Rusijos karą prieš Ukrainą.

Šis teiginys buvo pramanytas – nėra žinoma nė vieno atvejo, kad orka būtų suėdusi baltąjį lokį. Tačiau jis atskleidė kai ką apie grobuonišką V. Putino pasaulėžiūrą, rašo "The Economist".

Pastaruoju metu NATO šalys vis labiau nerimauja, kuria kryptimi gali sukti jo mintys. Rusijos kariuomenė jau ne vienus metus iš esmės yra įstrigusi fronte, o kiekvieną mėnesį žūsta arba sunkiai sužeidžiama dešimtys tūkstančių jos karių.

Karas virto pražūtingomis dronų ir raketų atakų varžybomis, kurios niokoja Ukrainą, tačiau vis labiau matomą žalą daro ir Rusijai. Vis dėlto V. Putinas nerodo jokių ženklų, kad ketintų trauktis.

Vakaruose baiminamasi, kad iš aklavietės V. Putinas, kaip ir anksčiau, gali mėginti ištrūkti surasdamas naują būdą konfliktui eskaluoti.

Vakarų nerimo ženklų netrūksta. Rugpjūčio 25-ąją Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Johnas Ratcliffe'as netikėtai atskrido į Maskvą.

Versijos, kokia buvo jo vizito paskirtis, skiriasi. Vieni šaltiniai teigia, kad J. Ratcliffe'as atvyko perspėti V. Putiną nepulti NATO šalių, kiti – kad jis turėjo pateikti niūrų Rusijos perspektyvų vertinimą ir mėginti įtikinti jį pradėti derybas.

Po trijų dienų Suomija paprašė Švedijos lėktuvų ir karo laivų pagalbos stebint sieną su Rusija ir galimus jos pažeidimus. Vokietija rengiasi viešai apkaltinti Rusiją dėl rugpjūčio 4-ąją Leipcigo oro uoste įvykdytos drono atakos ir tikriausiai įves papildomų sankcijų.

Rumunija teigia rugpjūčio 20-ąją sunaikinusi Rusijos jūrinį droną, kuris jos vandenyse taikėsi į gręžimo platformą. Rugpjūčio 25-ąją Slovakijoje buvo užkirstas kelias padegimo išpuoliui prieš dronų gamyklą.

Tuo pat metu V. Putinas nutraukė ilgą tylą dėl vis sėkmingesnių Ukrainos dronų atakų prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas ir logistikos centrus. Tarp atakuotų objektų buvo ir didžiausiai Rusijos elektroninės prekybos bendrovei „Wildberries“ priklausantys sandėliai.

Rugpjūčio 22-ąją paskelbtame kreipimesi V. Putinas apkaltino Ukrainą atvėrus „Pandoros skrynią“ ir pažadėjo „atsakomąjį smūgį jautriausiems jūsų ekonomikos sektoriams“.

Anksčiau tą pačią dieną kalbėdamas Kremliaus politinei partijai „Vieningoji Rusija“ V. Putinas atmetė bet kokias kalbas apie karo pabaigą.

„Specialioji karinė operacija tęsiasi. Mes judėsime tik pirmyn“, – pareiškė jis.

Kremliui artimi "The Economist" šaltiniai teigia, kad vasarą kelias savaites svarstęs tolesnius veiksmus V. Putinas, regis, pasirinko eskalaciją. Vienas ilgametis jo bendražygis mano, kad J. Ratcliffe'o vizitą jis greičiausiai palaikė JAV silpnumo ženklu.

Šaltinio teigimu, lygiai taip pat V. Putinas vertino 2021 metų lapkritį Maskvoje įvykusį tuometinio Joe Bideno CŽV direktoriaus Billo Burnso vizitą. B. Burnsas atvyko perspėti jo nepradėti invazijos į Ukrainą, tačiau po trijų mėnesių Rusija vis tiek įsiveržė.

Niekas negali tiksliai žinoti, kas vyksta V. Putino galvoje. Tačiau priežastys, dėl kurių jis eskaluoja karą, kaip ir pats sprendimas pradėti invaziją, yra susijusios su vidaus aplinkybėmis.

Svarbiausias V. Putino tikslas visada buvo išsaugoti savo valdžią, o galiausiai – ir gyvybę.

Vienas iš Kremliaus rūpesčių yra nykstantis tylus visuomenės pritarimas karui. Gilūs Ukrainos dronų smūgiai naftos perdirbimo gamykloms ir elektroninės prekybos įmonėms bei saugumo tarnybų taikomi interneto apribojimai sugriovė įprasto gyvenimo regimybę.

Nepriklausomo apklausų centro „Levada“ duomenimis, 57 proc. rusų padėtį šalyje apibūdina kaip „įtemptą“. Apklausų dalyviai mini karą, žuvusiųjų skaičių, mobilizaciją, dronų atakas ir jausmą, kad nėra ateities.

Visuomenės pasitikėjimas televizijos propaganda mažėja, o jauni žmonės socialiniuose tinkluose skelbia raginimus baigti karą. Smunka ir V. Putino populiarumo reitingas.

Elitų nuotaikos dar niūresnės. Vienas informuotas šaltinis teigia, kad didžiausia problema yra ne tiek ekonomika ar karinių laimėjimų trūkumas, kiek laikas, kurį karas jau iššvaistė: kad ir kokia būtų jo baigtis, beveik penkeri metai reiškia nesėkmę.

Kitas Rusijos elito atstovas sako, kad vis labiau stiprėja jausmas, jog caras yra nuogas. Nė viena iš Rusijos ekonominių ar politinių problemų V. Putinui pati savaime nėra pražūtinga – jis turi ekonominių išteklių ir represinį aparatą, leidžiantį tęsti dabartinį kursą, tačiau svarbus ir visuomenės bei elito suvokimas.

V. Putinas savo tikslus gali formuluoti geopolitikos kalba, tačiau iš tikrųjų vadovaujasi kriminaline savo režimo logika – niekada nerodyti silpnumo. Rusijos sistema pasižymi didele tolerancija smurtui, tačiau nesėkmių neatleidžia.

Tikėtina, kad V. Putinas mano, jog karo pabaiga nepasiekus net minimalaus jo tikslo – užimti visą rytinį Ukrainos Donbaso regioną – galėtų sukelti tiesioginį pavojų jam pačiam.

„Jie mane pakars“, – vienu karo laikotarpiu, informuoto šaltinio teigimu, V. Putinas sakė kai kuriems savo aplinkos žmonėms.

Tačiau ir dabartine forma tęsti karą nėra išeitis. „Inercija paremti scenarijai Kremliui yra nepalankūs“, – teigė vienas Rusijos elito atstovas, aiškindamas, kad jie tiesiog ryja ekonominius išteklius ir švaisto politinį kapitalą.

Dėl visų šių aplinkybių eskalacija V. Putinui gali atrodyti patraukli. Tačiau neaišku, kokią konkrečią formą ji įgytų.

Tikėtina, kad Rusija sustiprintų hibridinį karą ir sabotažą prieš Ukrainos sąjungininkes bei mėgintų smogti tiekimo maršrutams iš Europos į Ukrainą. Vakarų žvalgybos tarnybos nerimauja, kad Rusija galėtų taikytis į Europoje veikiančias gamyklas, gaminančias Ukrainos karo pastangoms reikalingas priemones.

Vis dėlto Vakarų žvalgybos tarnybos mano, kad V. Putinas nenori tiesioginės karinės konfrontacijos su NATO.

Pačioje Ukrainoje eskalacija daugiausia reikštų veiksmų, kuriuos Rusija jau vykdo, masto didinimą. Rugpjūčio 30-ąją Rusijos gynybos ministerija pareiškė besirengianti didžiuliam smūgiui Ukrainos energetikos infrastruktūrai.

Tačiau Ukraina tokių išpuolių ir taip tikisi kaip dalies visapusiško Rusijos puolimo, kuriuo šią žiemą siekiama palaužti šalies valią.

Kalbant apie sausumos karą, Rusijos šaltiniai teigia, kad V. Putinas yra pasiryžęs į karo „mėsmalę“ pasiųsti dar 300–400 tūkst. žmonių. Naujos mobilizacijos bangos jam skelbti nereikia, nes pirminis mobilizacijos įsakymas niekada nebuvo sustabdytas.

Papildomų žmonių greičiausiai bus mėginama pritraukti regioninėms valdžioms taikant prievartą, kad bet koks dėl to kylantis politinis nepasitenkinimas liktų lokalus. Naująją verbavimo sistemą valdžia jau bando Penzos regione, esančiame už 750 kilometrų į pietryčius nuo Maskvos.

V. Putinas taip pat gali sustiprinti represijas prieš tariamus „vidaus priešus“. Ne todėl, kad jie keltų realią grėsmę jo valdžiai, bet todėl, kad jam reikia demonstruoti jėgą.

Nė vienas iš šių veiksmų neišspręs Rusijos problemų. Tikėtina, kad jie tik padidins žmonių kančias ir prisidės prie nestabilumo tiek šalies viduje, tiek už jos ribų.