„Pragaras civilizuoto pasaulio viduryje“: papasakojo, kokį siaubą išgyveno Oleškuose

Prieš karą Oleškuose gyveno 24 tūkst. gyventojų, tačiau iki evakuacijos jame liko tik apie 2 tūkst. civilių.

Miestas nuo praėjusių metų faktiškai gyvena apsiausties sąlygomis – žmones terorizuoja Rusijos pajėgos, juos medžioja dronai, o patikimo maisto, vandens ir vaistų tiekimo nėra.

„The Atlantic“ atkreipė dėmesį, kad Ukraina jau seniai siekė patekti į Oleškus, kad galėtų pristatyti humanitarinę pagalbą, arba padėti jiems evakuotis į saugesnes vietas, tačiau Rusija tą leido tik dabar. Publikacija buvo paskelbta trečiadienį – prieš į miestą atvykstant humanitarinei delegacijai.

„Tuo pat metu Oleškuose bus surengta propagandinė ekskursija žiniasklaidos atstovams, kuriuos lydės Rusijos kariuomenė. Kad ir ką šie žurnalistai sužinotų apie gyvenimą šiame mieste, beveik neabejotina, kad tai nebus tiesa“, – pažymima leidinyje.

Oleškai yra visai kitoje Dniepro pusėje nuo Ukrainos kontroliuojamo Chersono – strategiškai svarbaus miesto šalies pietuose.

Dėl tokios geografinės padėties miestas Rusijai yra naudinga karinė atrama: iš čia rusai rengia atakas prieš Chersoną, o civilių gyventojų buvimas leidžia jiems prisidengti žmonėmis ir taip apsaugoti savo pozicijas.

Pasak Karo studijų instituto, Rusijos okupacinė valdžia ne kartą trukdė evakuoti miesto gyventojus ar užtikrinti humanitarinės pagalbos patekimą. Reguliarus prekių tiekimas nutrūko praėjusių metų pabaigoje, o nuo gegužės maistas ir vaistai į Oleškus įprastais tiekimo kanalais apskritai nebepatenka.

Miestas atsidūrė vadinamojoje dronų apsiaustyje. Bepiločiai orlaiviai stebi visus privažiavimo kelius, gatves ir civilių judėjimą, nuotoliniu būdu minuoja teritorijas, kad būtų apribotas susisiekimas ir tiekimas. Kadangi įprasti keliai užblokuoti, Ukrainos pajėgos ėmėsi maistą gyventojams pristatyti dronais.

„Oleškai – tai dirbtinai sukurtas pragaras civilizuoto pasaulio viduryje“, – „The Atlantic“ dar prieš prasidedant evakuacijai parašė Oleškuose gyvenusi moteris, vardu Liudmila. Jos regėjimas suprastėjo po daugybės mėnesių, praleistų slepiantis rūsiuose.

Kai 2022 metų vasarį Rusijos pajėgos įžengė į Oleškus, Liudmila ir jos vyras Andrijus nusprendė pasilikti. Jie norėjo apsaugoti savo šeimos namus ant Dniepro kranto ir tikėjosi, kad okupacija netrukus baigsis.

Vos po kelių dienų Rusijos kareiviai nunuodijo jų šunį – Vidurinės Azijos aviganį, dar vadinamą alabajumi – kartu su visais kitais dideliais šunimis Oleškuose.

Jie nužudė Liudmilos kaimyną, o jo žmoną išprievartavo. Dingo vietinis mėsininkas – niekas nežinojo, ar jis taip pat buvo nužudytas. Kai kurie kaimynai buvo sulaikyti ir sumušti.

Ginkluoti, kaukėti kareiviai tris kartus apieškojo Liudmilos namus, konfiskavo sutuoktinių ukrainietiškus pasus ir paliko juos be jokių dokumentų.

Nepaisydami visko, Liudmila ir Andrijus liko. Jie įsigijo naują šuniuką – taip pat alabajų. Rusijos kariškiai pradėjo kraustytis į civilių namus, o soduose, kuriuose anksčiau augo gėlės ir daržovės, ėmė stovėti tankai.

2023 metų birželį rusai susprogdino Kachovkos hidroelektrinės užtvanką, ir Oleškus užliejo potvynis. Upe plaukė namai ir mirusieji, žmonių kūnai užstrigdavo ant tvorų ir likdavo gulėti saulėje. Niekas nežinojo, kiek jų buvo.

Netekę centralizuoto vandens tiekimo ir kitų komunalinių paslaugų, sutuoktiniai vasarą rinko lietaus vandenį, o žiemą tirpdė ledą.

Vieną naktį, vykstant mūšiui, Liudmila ir Andrijus pabudo pamatę liepsnojantį namo stogą. Andrijus užlipo ant stogo, o Liudmila padavinėjo jam indus su vandeniu, kad užgesintų gaisrą. Po to jų vandens atsargos buvo išsekusios, o namas tapo nebetinkamas gyventi.

Jie persikėlė į netoliese stovėjusį apleistą namą. Rusijos kareiviai granatomis nužudė jų jauną šunį.

Andrijus susirgo. Naktimis Liudmila meldėsi prie jo lovos, kol nuo sprogimų drebėjo langai. Greitosios pagalbos automobiliai į jų rajoną nebeatvykdavo, todėl vieną rytą ji paguldė vyrą į karutį ir nuvežė į ligoninę.

Tačiau ligoninėje nebuvo nei vaistų, nei degalų elektros generatoriui. Gydytojai negalėjo atlikti operacijos. 2025 metais Andrijus mirė.

Tuo metu Rusijos dronai jau buvo pradėję atakuoti civilius gyventojus. Liudmila bijojo naktimis įjungti šviesą, kad ši nepritrauktų bepiločių orlaivių. Kartais dronai valandų valandas kybodavo ties langais, tarsi stebėdami namuose esančius žmones.

Atėjo žiema. Vanduo namuose užšaldavo kibiruose. Kai kurie kaimynai mirtinai sušalo.

Liudmila, kuri rūpinosi senyva anyta, stumdavo karutį stipriai užminuotomis gatvėmis, ieškodama maisto apleistuose namuose. Turguje ji valandų valandas laukdavo transporto priemonių, galinčių atgabenti atsargų, o virš galvos skraidydavo dronai.

Gatvėse ji dažnai matydavo mirusiuosius ir šunis, nasruose nešančius žmonių kaulus.

Kai jos anyta mirė nuo negydytų žaizdų, Rusijos okupacinė valdžia išvežė kūną į kitą miestą teismo medicinos ekspertizei. Liudmilai buvo leista jį atsiimti tik po mėnesio – iš smarkiai suirusių lavonų krūvos morge.

Šį pavasarį Liudmilai pagaliau pavyko pabėgti iš Oleškų. Iš ten likusių žmonių ji girdi, kad dabar nebeįmanoma net ieškoti maisto ir kitų atsargų.

„Po kojomis – minos, virš galvos – dronai. Mirtis visur: ir po tavo kojomis, ir virš tavo galvos. Eidamas turi stebėti kiekvieną žingsnį, dairytis aplink ir nuolat žvelgti į dangų“, – parašė ji „The Atlantic“.