Ukrainos likimas gali spręstis ne Vašingtone: įspėjo dėl vienos Europos lyderės (1)

Kaip rašo „The Guardian“, pirmoji diskusija – kas turėtų atstovauti Europos Sąjungai derybose su Rusija. Tai iš esmės nesvarbu, nes rimtų taikos derybų dėl Ukrainos iki žiemos pabaigos tikimybė menka, nepaisant šią savaitę Abu Dabyje vykusių diskusijų ir jas lydėjusio dėmesio.

Rusija turi stiprių paskatų artimiausiais mėnesiais eskaluoti karą, siekdama palaužti Ukrainos ekonomiką ir civilių gyventojų moralę.

Antroji – Donaldo Trumpo pozicija Ukrainos atžvilgiu. Ji nebeturi tokios reikšmės kaip anksčiau. Ir ne vien dėl to, kad dabar jo veiksmus labiau riboja demokratų kontroliuojamas Kongresas, toliau rašoma leidinyje.

Nuo tada, kai 2025 m. sausį sugrįžo į Baltuosius rūmus, D. Trumpas neskyrė Kyjivui jokios naujos karinės paramos iš JAV. Amerikietiškos ginkluotės pardavimai Ukrainai tebėra svarbūs jos karo veiksmams, tačiau D. Trumpo kariniai veiksmai Artimuosiuose Rytuose dar labiau sumažino ginklų, kurių Ukrainai labiausiai reikia, atsargas – ypač raketų „Patriot“ atsargų, rašoma leidinyje.

Ukraina vis dar labai priklausoma nuo JAV išankstinio perspėjimo žvalgybinės informacijos, ypač aptinkant artėjančias Rusijos balistines raketas.

Leidinio teigimu, mažai tikėtina, kad Europa iki 2030 m. galės visiškai perimti šią funkciją. Vis dėlto pagrindinė mintis nesikeičia: JAV Ukrainai nebėra tokia nepakeičiama partnerė, kokia buvo prieš dvejus metus.

M. Le Pen tapus prezidente, Prancūzija sustabdytų dvišalę pagalbą Ukrainai. Tačiau dar didesnių pasekmių galėtų turėti jos nepritarimas didesniam Prancūzijos įnašui į ES biudžetą – tai galėtų kelti pavojų visos Bendrijos finansavimui.

Ji grasina vetuoti kitą septynerių metų ES biudžetą, įskaitant siūlomą 100 mlrd. eurų finansinę priemonę Ukrainai. Būtent per šį mechanizmą ES tikisi užtikrinti finansinę paramą Kyjivui po 2028 metų.

M. Le Pen prezidentavimas taip pat galėtų suteikti politinį priedangą nuo fronto linijos labiau nutolusių valstybių vyriausybėms mažinti paramą Ukrainai. Italijai, Ispanijai, Graikijai, Austrijai, Vengrijai ir Slovakijai Ukraina nėra prioritetinis klausimas, o po kitų metų rinkimų Italijos parama gali dar labiau susilpnėti.

Dėl to pagalba Ukrainai galėtų tapti vis labiau dvišale, o didžiausia našta tektų mažesnei Šiaurės ir Vakarų Europos valstybių grupei. Jai būtų sunku kompensuoti įnašų praradimą iš didžiosios dalies Pietų ir Vidurio Europos.

Prancūzė taip pat keltų grėsmę Ukrainos narystės ES perspektyvoms ir Bendrijos sankcijų Rusijai režimui.

Ukrainos narystė ES taptų praktiškai neįmanoma: svarbiausiems sprendimams priimti reikalingas vienbalsiškumas, o M. Le Pen jau yra pasisakiusi prieš Kyjivo stojimą į Bendriją.

Be to, ji nebūtų vienintelė tokios pozicijos besilaikanti politikė. Nepaisant viešų įsipareigojimų, daugelis ES vyriausybių iš tiesų turi rimtų abejonių dėl Ukrainos priėmimo.

Sankcijoms taip pat grėstų pavojus. M. Le Pen nuo 2017 m. pasisako už ES sankcijų Rusijai panaikinimą. Bendrijos ekonomines sankcijas numatyta pratęsti 2027 m. liepą, o Prancūzijos veto galėtų lemti jų pabaigą. Ji taip pat galėtų blokuoti sankcijų atskiriems asmenims pratęsimą ir vetuoti bet kokius naujus jų paketus.

Leidinio teigimu, trumpai tariant, M. Le Pen prezidentavimas vienu metu galėtų pakirsti tris Europos paramos Ukrainai ramsčius: finansavimą, narystės ES perspektyvą ir sankcijas Rusijai.

Europai nepajėgiant išlaikyti Ukrainos po M. Le Pen pergalės, Kyjivas būtų priverstas sutikti su Maskvos sąlygomis. Rusija sulauktų konstitucinio jos įvykdytos Donecko ir Luhansko (o galbūt net Zaporižios ir Chersono) aneksijos pripažinimo.

Kaip teigia „The Guardian“, Maskva taip pat primestų Kyjivui politines ir saugumo sąlygas: draudimą stoti į NATO, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dydžio apribojimus ir politinius reikalavimus, kuriuos Kremlius vadina „denacifikacija“.

Po neišprovokuotos invazijos ir beveik penkerius metus trukusių negailestingų Rusijos atakų prieš civilius gyventojus ukrainiečiai tokį susitarimą laikytų žeminančiu pralaimėjimu. Pažeminimas būtų dar didesnis, jeigu Kyjivas jį pasirašytų spaudžiamas Vašingtono, kai dalis Europos valstybių tam pritartų, o kitos prieštarautų.

Svarbiausia, toks susitarimas taptų humanitarine tragedija. Likusios Donbaso dalies perdavimas Rusijai reikštų, kad dešimtys tūkstančių civilių gyventojų atsidurtų okupacijoje.

Jų lauktų tai, ką okupacija reiškė kitose teritorijose: masiniai sulaikymai, priverstiniai dingimai ir kankinimai. Kitiems, kuriems pavyktų evakuotis, tektų papildyti Ukrainos šalies viduje perkeltų asmenų gretas.

Kadangi bet kokiam teritorijos perdavimui reikalingas referendumas, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis turėtų jį surengti ir greičiausiai pateiktų balsavimui visą susitarimą. Labai tikėtina, kad ukrainiečiai jį atmestų, o tai sukeltų precedento neturinčią politinę krizę, rašo „The Guardian“.

Jeigu Ukraina nebegalėtų tęsti kovos, V. Zelenskis susidurtų su dviem blogais pasirinkimais: nepaisyti balsavimo rezultatų ir primesti itin nepopuliarų susitarimą arba atsistatydinti ir palikti valdžios vakuumą, kurį turėtų užpildyti kita vyriausybė.

Bet kuriuo atveju gatvės greičiausiai prisipildytų protestuotojų, susitarimo priešininkai ginčytų jį teismuose, o jį pasirašęs asmuo netektų posto.

Leidinio duomenimis, susitarimui dar reikėtų parlamento pritarimo, tačiau deputatai galėtų jį atmesti, nes mažai kas norėtų, kad jų pavardės būtų siejamos su tokiu sprendimu. Jeigu susitarimas būtų įgyvendintas apeinant Konstituciją, politinė sistema suskiltų į atskiras grupes: vienos žadėtų panaikinti susitarimą, kitos ragintų judėti toliau.

Tikėtina, kad pasekmės paliestų ir ekonomiką. Donorai bei investuotojai, planavę finansuoti šalies atstatymą, atsitrauktų, o potencialių sandorių už milijardus eurų taip ir nepavyktų įgyvendinti. Rusijos pakartotinės invazijos grėsmė ir politinis nestabilumas stabdytų atstatymo procesą.

Leidinio teigimu, dar milijonai ukrainiečių tuomet patrauktų į Vakarus, norėdami vėl susijungti su savo šeimomis, pabėgti nuo susitarimo, neužtikrinančio tinkamų saugumo garantijų, ir ekonominio nuosmukio.

Tuo pat metu daugelis karių atsisakytų sudėti ginklus ir tęstų partizaninį karą Rusijai perduotose Donbaso teritorijose. Tokius dalinius būtų sunku kontroliuoti, o Maskvai tai galėtų suteikti pretekstą atnaujinti plataus masto kovos veiksmus, svarstoma straipsnyje.

Ilgainiui išdavystės jausmas neišvengiamai virstų vis didesniu nepasitenkinimu Vakarų partneriais ir Ukrainos karo meto politiniu elitu. Pavojingiausia tai, kad Rusija tikriausiai pasinaudotų šia pauze savo ekonomikai ir kariuomenei atkurti. Netrukus V. Putinas galėtų susigundyti pasinaudoti Ukrainos chaosu ir vėl ją užpulti. Silpna saugumo sistema, paremta Rusijos sąlygomis sudarytu susitarimu, tai leistų, rašoma leidinyje.

Europa prie savo sienų turėtų palūžusią, įskaudintą ir smarkiai ginkluotą valstybę, o už jos – dar labiau įsidrąsinusią Rusiją.

„The Guardian“ teigimu, nė vienas iš šių scenarijų nėra neišvengiamas. Ukrainiečiai nerodo didelio noro kapituliuoti, o kelias savaites trukęs JAV spaudimas nepakeitė visuomenės nuomonės.

Kyjivas taip pat supranta, kad Maskvos sąlygos tikriausiai sukurtos būtent tokiam chaosui sukelti. Ukraina su tokiu susitarimu sutiktų tik tuo atveju, jeigu nebeturėtų kitos išeities.

Kad toks scenarijus išsipildytų, vienu metu turėtų susiklostyti kelios nepalankios aplinkybės: JAV visiškai nutrauktų žvalgybinę ir karinę paramą, o tai leistų Rusijai stumti fronto liniją atgal, išsektų Europos finansinė parama, kurios nepakeistų dvišaliai įnašai.

Taip pat, Rusija, paskelbusi naują mobilizaciją, dar labiau eskaluotų karą. Kiekviena iš šių aplinkybių yra įmanoma, tačiau visų jų vienalaikis išsipildymas mažai tikėtinas, rašo leidinys.

Kaip rašoma leidinyje, vis dėlto šis scenarijus turėtų priversti ES valstybių sostines rimtai susimąstyti. Politika turėtų būti grindžiama blogiausio scenarijaus vertinimu, o ne nepagrįstomis viltimis, kad M. Le Pen, atėjusi į valdžią, sušvelnins savo poziciją Ukrainos atžvilgiu, kaip tai padarė Italijos premjerė Giorgia Meloni.

Ukrainos perspektyvos dabar niūresnės nei bet kuriuo kitu laikotarpiu nuo 2022 m., kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją. V. Putino strategija visada buvo paprasta – išlaukti Vakarus ir pasiekti politiškai tai, ko nepavyksta iškovoti mūšio lauke.

Leidinio nuomone, tokia galimybė tampa vis realesnė ne todėl, kad Ukraina praranda valią kovoti ar net dėl to, kad Vašingtonas traukiasi, bet dėl to, kas kitais metais gali nutikti Europoje. Būtent Europa gali tapti silpniausia savo pačios strategijos, kuria siekiama įveikti Rusiją, grandimi.