„Jis – Viešpats, Jėzus – Viešpats“, - vakar, kovos 31-ąją, šalia įėjimo į Raudonųjų žibintų kvartalą praeiviams lėtu, monotonišku balsu kalbėjo ant akmeninio stulpelio su Amsterdamo vėliavos fragmentais sėdėjusi moteris. Tačiau jos niekas negirdėjo: visi skubėjo į rožinio kvartalo Atvirų durų dieną ir paminklo viso pasaulio prostitutėms atidengimą.
„Sveiki atvykę į Raudonųjų žibintų kvartalą!“ – simbolinės užuolaidos Warmoesstraat gatvėje, pačiame Amsterdamo centre, raudonavo iš tolo. Dauguma olandų apie kovo 31 dienos įvykius žinojo iš anksto ir jų laukė su nerimu.
Kaip Prostitučių informacijos centrui (PIC) sekasi įgyvendinti užsibrėžtų tikslų? Kokia bus tautiečių ir užsieniečių reakcija, Senosios bažnyčios (Oude Kerk) aikštėje atidengus paminklą seniausiosios pasaulyje profesijos atstovėms ir atstovams?
Ar šiemet, kaip ir praėjusiais metais, pavyks į „šiapus“ pažvelgti pro prostitutės darbo kambario langą? Kiek Raudonųjų žibintų kvartalo darbuotojų išdrįs pažvelgti į fotoobjektyvą ir šįkart negrasins blyksinčių fotoaparatų išmesti į šalia esančius vandens kanalus?
Didžiulis susidomėjimas – žigolo
Informacijos stende, stovėjusiame Amsterdamo Senosios bažnyčios aikštėje, už vieną eurą buvo galima įsigyti Raudonųjų žibintų kvartalo Atvirų durų dienos programą. Bet ir jos neperkantiems lankytojams renginio organizatoriai kartojo tris magiškus skaičius: 37, 45 ir 51, 37, 45 ir 51.
Kaip paaiškėjo, 51 numeriu pažymėtas pastatas Oudezijds Achterburgwal gatvėje – laikina aštuonių vyrų už pinigus darbo vieta. Jie, priešingai nei tos pačios profesijos dailiosios lyties atstovės, Raudonųjų žibintų kvartale kasdien nesirodo. Šiandien – išskirtinė diena, kai François, Fabio, Shai ir kiti dailūs vyrukai bandys įvairaus amžiaus moterims apsukti galvas. Ir jiems velniškai seksis!
„Nagi, mūsų paslaugos tikrai nebrangios – nuo 20 iki 50 eurų, priklausomai nuo damos pageidavimų, - angliškai praeives įkalbinėjo Shai, „Dainuojančio žigolo“ titulo savininkas. -Niekas apie tai nesužinos, netgi jūsų vyras! Tik nesakykite, kad vieną kartą pabandyti neverta“.
Verta ar neverta – apie tai daugelis atvirus žigolo langus apspitusių moterų nė nemąstė, o tik godžiai akimis rijo kiekvieną vyrukų žvilgsnį, judesį, šypseną. Vis tik kažkas vėliau susigundė patikrinti, ar žigolo pažadai apie „dieviškus malonumus“ nėra tik tuščios kalbos, ar išoriškas panašumas į Holivudo aktorių Johną Travoltą – ne plastikos chirurgų darbas? Į šį klausimą vieną dieną galbūt atsakys toji, išsirinkusioji, kurią daugelis merginų ir moterų nesusipratusios bandė nusekti į „darbo kambarį“.
Vyrai už pinigus Raudonųjų žibintų kvartalo lankytojus linksmino nuo saulėto ir šilto pusiaudienio iki pat 17 valandos vakaro. Susižavėjimo šūksniai, skambus pagyvenusių moterų juokas, nuoširdžios pagyros, fotoaparatų blyksčių šviesa, – po geros valandos atėjo laikas patikrinti, kas slepiasi po antruoju magišku Atvirų durų dienos skaičiumi.
Svajonių užsiėmimas?
Prostitutės darbo kambarys be net ir pačios prasčiausios darbuotojos? Nieko tokio, lankytojams viską iki mažiausios smulkmenos papasakos Jacco, kuris teigia nieko bendro su „rožine kaimynyste“ neturįs, išskyrus tai, kad anksčiau šalia teko gyventi.
Aukštas apkūnus olandas visiems lankytojams olandų ir anglų kalbomis aiškino, kad seniausiosios pasaulyje profesijos atstovės savo darbotvarkę planuoja kaip išmanydamos. Kam didysis darbymetis – laiko tarpas nuo 11 ryto iki 20 valandos vakaro (tuomet už vienkartinę kambario nuomą tenka mokėti 75 eurus arba apie 260 litų), kam – nuo 20 valandos vakaro iki pat ankstyvo ryto (vienkartinės nuomos kaina pakyla iki 110 eurų arba 380 litų).
Ar apsimoka? Jacco energingai palinkčioja galvą ir klausimu atsako į klausimą: „Argi kitaip merginos net ir dienos metu dirbtų?“
Be to, šalia įsikūręs Prostitucijos informacijos centras joms suteikia visą reikiamą informaciją, tikrina ir siekia pagerinti sveikatos būklę. Merginos ir moterys neprivalo daryti to, kas joms nepatinka, gali bet kada išsikviesti apsaugos darbuotojus ar Raudonųjų žibintų kvartale budinčius policijos patrulius. Kambarių tvarkyti nereikia, su nemandagiais prašalaičiais bendrauti nebūtina, visos darbo dienos išbūti neprivaloma.
Tačiau dar įspūdingesnis pasirodė „Bananų“ baro, kuris buvo pažymėtas 37-uoju Oudezijds Achterburgwal gatvės numeriu, merginų likimas. Joms neva išvis nieko daryti nereikia, išskyrus rūpestį, kaip išlikti gražioms ir mokėti gražiai pilstyti alkoholinius ir nealkoholinius gėrimus.
„Fotografuok sau į sveikatą ir klausinėk, - kitoje baro pusėje kaip katės murkė dvi dažytos blondinės. -Juk tik kartą per metus būna tokia galimybė!“
Už vieną valandą šių gražuolių draugijoje, kartu su galimybe gerti viską, ko tik širdis trokšta, „Bananų“ baro lankytojams tenka iš anksto sumokėti 45 eurus (155 litus).
Gal tik ne taip optimistiškai nuskambėjo Mariskos Majoor, buvusios prostitutės ir Amsterdamo PIC vadovės, oficialus pasisakymas. Prieš pakviesdama savo kolegas kartu atidengti bene pirmąjį ir vienintelį paminklą viso pasaulio prostitutėms ir prostitutams, ji kelissyk pastebėjo tolerancijos šios profesijos atstovams stygių ar net nebuvimą.
Menininkės Elsės Rijerse sukurta statula iš bronzos „Belle“ (išvertus, reiškia „Gražuolė“) vaizduoja moterį, išdidžiai pro lango rėmus žvelgiančią į pasaulį. Kas žino, gal tai – prostitutė, kuri šiandien „rožinėje kaimynystėje“ dirba vien tik tam, kad galėtų prašmatnesnį daiktą nusipirkti, o galbūt tam, kad save ir savo šeimą pajėgtų išsilaikyti?
Vakaro metu gyvai nuskambėjusi Astridos Nijgh daina „Darau tai, ką darau“ susilaukė audringo prostitučių ir Senosios bažnyčios aikštėje susirinkusių Atvirų durų dienos lankytojų „Bis!“ Dainos žodžiai apeliuoja į vyro, einančio pas prostitutę, sąžinę: “Jei jau pasileidėliai, tai – tik abu!”