Ši „gyvenimo būdo“ tradicija kasmet į Aukštaitijos nacionalinio parko (ANP) organizuojamą renginį sukviečia vis daugiau smalsuolių. Čia galima išvysti dūdmaišininką, iš sudužusio kiaušinio trynio spėti vasaros orus, pasimėgauti 100 kiaušinių kiaušiniene, iškepta ant laužo, išgirsti pasakorių, dainininkų. Bet visuomet atvykusiems pirmiausiai būna smalsu sužinoti: “Kiek šiemet plauks karvių?“.
Ant pirštų galima suskaičiuoti keturių išlikusių Meironių kaimo žmonių karves. Iš 7 piendavių, šiemet išplaukė 4. Kartu su jomis buvo nuplukdoma ir telyčia.
84 metų Genė Brukšienė, „marčiomis“ atėjusi gyventi į Meironis, prisimena, kad anksčiau per Sekmines plukdydavo apie 40 karvių: „Gerai joms ten, žolės sočiai. Taip besiganydamos jos traukdavo link Pabiržės kaimo. Jau apie šv. Lauryną duodavome joms komandą: “Na, namo!”, ir jos vėl grįždavo į atžėlusias ganyklas. Čia ganydavosi iki šalnų, o kai jau norėdavo į tvartus sugrįžti, sustoja pakrantėje ir pradeda baubti. Parplaukdavo pačios namo“.
Karvių banodoje visada yra vedlė. Kai ateina laikas melžti, karvės sueina prie kranto. Jei gaspadoriai vėluoja, karvės bliauna. Veterinarijos gydytojas ar sėklintojas taip pat plukdomas valtimi.
„Va mano juodutė šiandien rujoja, tai vakare atvažiuos sėklintojas, plaukskime į pusiasalį ir pasėklins mano karvytę. Užgims ji per pačias Sekmines“, - džiaugėsi Genė Brukštienė.
Moteris pasakojo, kaip jaunystėje po karvių plukdymo linksmai su dainomis ir šokiais Sekmines švęsdavo. Kaimas turėjo du muzikantus: klarnetistą ir armonikininką.
Kaip teigė ANP kultūrologė ir renginio organizatorė Dalia Savickaitė, Sekminės yra aukštaitiško tapatumo išraiška: „Žemaičiams labiau svarbios Užgavėnes, dzūkams - Velykos (lalauninkai), o Sekminės galėtų tapti ta švente, kur susirenka visi aukštaičiai“.