„Washington Post“ mados korespondentė Robin Givhan parašė straipsnį apie H.Clinton pasirodymą per kabelinę televiziją C-SPAN2, kur kandidatė į prezidento postą aptarinėjo aukštojo mokslo kainą. Bet „Washington Post“ straipsnis domėjosi ne vadovėliais, o H.Clinton rožiniu švarkeliu, juoda palaidine V formos iškirpte ir tuo, kas atidžiau panagrinėjus paaiškėjo besąs „šešėliuotas tarpelis tarp krūtų“.
„Buvo labai netikėta pamatyti tą nežymų seksualumo pripažinimą ir moteriškumą, žvilgčiojantį iš konservatorės“, - rašė R.Givhan, vėliau palyginusi savo įspūdžius su nuostaba pamačius vyrą neužsegtu kelnių užtrauktuku. „Rodyti tarpą aplinkoje be kokteilių ir užkandžių yra provokacija“, - nors panašu, kad straipsnio autorę domino ne tiek pats tarpas, kiek tai, jog jis nebuvo toks atviras ir dramatiškas kaip neseniai demonstruotasis Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrės Jacqui Smith (komentuotojai internete apie tai atsiliepė taip: „Ar negalėtų kas nors pasakyti Jacqui Smith, kad sakant griežtą kalbą apie teroristų pavojų... nederėtų rodyti tiek daug tarpo... tai nepriimtina ir neprofesionalu“.)
„Washington Post“ straipsnį ėmė pliekti tokie laikraščiai kaip „Miami Herald“ ir „The New York Times“, kuriame Judith Warner pakomentavo: „Visuomet maniau, kad garbus amžius turėtų apsaugoti nuo smalsių akių ir asmeninio pobūdžio pastabų“.
Šį siužetą nusičiupo net H.Clinton rinkimų kampanijos štabas, rėmėjams išsiuntinėjęs lėšų prašantį elektroninį laišką, kuriame rašoma, kad „kreipti dėmesį į moterų kūną, o ne jų sumanymus yra užgaulu“ ir skaitytojai raginami „pasisakyti prieš tokį Amerikos kultūros smulkmeniškumą ir vulgarumą. Ir pasisakyti už Hillary, labiausiai patyrusią ir kompetentingą kandidatę į prezidentus“.
Tiesą sakant, dauguma internetinių komentatorių iš naujo pakurstytoje diskusijoje rėmė J.Smith už tai, kad ji „turi“ krūtinę (tikriausiai Hillary krūtinė priklauso kam nors kitam?) ir ją išdidžiai demonstruoja. Kai kurie manė, kad H.Clinton turėtų rodyti daugiau pripažinimo savo formoms ir sudeginti neskoningus kostiumėlius ir neišvaizdžius drabužius, kuriuos anksčiau nešiojo.
Tokią nuomonę palaiko ir „Times“ mados redaktorė Lisa Armstrong. „Pasipiktinę kritikai gal ir būtų teisūs, jei būtume pamatę gilų gigantišką slėnį. Bet tai, ką pamatėme, buvo labai taktiška ir vos matoma be padidinamojo stiklo – labiau tarpelis nei tarpas. Šaunuolė Hillary, kad pagaliau pripažino esanti moteris ir kad drįso manyti, jog jos auditorija pakankamai subrendusi ir gali klausyti jos kalbos apie išsilavinimo kainą ir nekaisti nuo gašlių minčių. Kokia gėda, kad ji suklydo“.
Kiti komentatoriai šaipėsi iš tokių naujienų „aktualumo“ – vienas iš jų parašė, kad „Washington Post” išnagrinėjo naujieną iš visų įmanomų pusių, išskyrus iš po sijono“.
„Washington Post“ į tai atsakė savo ombudsmeno straipsniu ir įrašu internetiniame dienoraštyje pavadinimu „Teprasideda tarpo pokalbis“. Pasak gerbiamos „Boston Globe“ korespondentės Ellen Goodman, šis pokalbis jau sukrovė žiniasklaidos kalną iš pusės colio slėnio. Laukiama ir daugiau komentarų apie vaizdo svarbą politikoje ir krūtų strategijas.