Raudonųjų žibintų kvartale Bombėjuje viename bordelyje kiekvieną savaitę susirenka būrys prostitučių. Jos aptaria istorijas, kurias skaito laikraštyje „Raudonųjų žibintų pranešimas“.
„Laikraštis įsikūrė prieš šešis mėnesius Kamatiputros rajone, kuris yra Bombėjaus naktinių pramogų centras ir sostinė. Laikraštį pradėjome leisti norėdami, kad prostitutės galėtų reikšti savo nuomonę“, - “elmundo.es” sakė leidinio redaktorius Anuragas Chaturvedis.
Nepaisant kuklios laikraščio išvaizdos, laikraštis teturi vos 8 puslapius ir yra spausdinamas nespalvotai ant prasto popieriaus, leidžiamas trijomis kalbomis - anglų, hindi ir bengalų.
„Raudonųjų žibintų pranešimas“ jau peržengė Kamatiputros ribas.
„Laikraštis yra balsas tų, kurios neturi balso. Tai - moterų be identiteto balsas. Juk niekas nekalba apie jų svajones, agonijas, nostalgiją. Čia rasite straipsnių apie jų atsiminimus, frustracijas, smurtą ir skurdą“, - sakė A.Chaturvedis.
„Pažvelkite į prostitučių situaciją Kalkutoje, Delyje ir Bobėjuje. Akivaizdu, kad joms reikia kažkur pasisakyti, tad pagalvojome: kodėl neįsteigus laikraščio joms ir apie jas?”, - toliau pasakojo redaktorius.
„Raudonųjų žibintų pranešime“ galima išvysti eilėraščių, sveikatos patarimų ir nusiskundimų, straipsnelių žmogaus teisių temomis, taip pat ir Nobelio premijos už taiką laureatės Shirin Ebadi straipsnių. A.Chaturvedis norėtų išspausdinti milijonus straipsnių apie prostitučių pasaulį, kurių Indijos vyriausybė nelaiko valstybės pilietėmis.
Sekdamos įgyvendinti šią idėją, laikraščio „leidėjos“ renkasi kiekvieną savaitę bordelyje Kamatiputros raudonųjų žibintų kvartale. Sename pastate kartu su savo sąvadautojomis, apsirengusios sarius arba rytietiškus drabužius, prostitutės renka istorijas.
„Čia mes pasakojame girdėtas istorijas, jas užrašinėjame“, - “elmundo.es” sakė buvusi prostitutė Rita. Dauguma skaityti ir rašyti nemoka, tai gali vos kelios moterys. „Redakcijos“ patalpas moterims parūpino Indijos moterų teisų organizacija „ONG Apne Aap“.
„Kartais nelengva. Toli gražu ne visos ryžtasi papasakoti savo istorijas. Tarp šių moterų reikia ugdyti pasitikėjimą savimi. Daugelis jų niekuo nebepasitiki. Ne vieną suteneriai, žadėdami darbą, išviliojo iš namų provincijoje ir taip įtraukė į tokio pobūdžio verslą“, - pasakojo Moterų teisių gynėjų grupės koordinatorė Rupa Metgudd.
„Kad būsiu uždaryta bordelyje be galimybės iš jo išeiti, man pasakė tik tada, kai jau buvau mieste. Tačiau tai buvo vienintelis būdas išmaitinti šeimą“, - vienoje iš „Raudonųjų žibintų pranešimo“ publikacijų rašė prostitutė, kurią vadino Sita.
Indijoje prostitucija verčiasi daugiau nei du milijonai moterų. Nepaisant to, kad prostitucija laikoma didžiausiu tabu Indijos visuomenėje, toje šalyje įstatymai jos nedraudžia. Savo noru prostitutėmis Indijos moterys tampa tik nebeturėdamos jokio kito būdo išsilaikyti.
Kamatiputroje “Raudonųjų žibintų pranešimas“ leidžiamas vieno milijono tiražu.
„Man labai skaudu, nes mano dukrelė nenori su manimi kalbėtis. Ji manęs gėdijasi. Kodėl visuomenė mane gėdija dėl to, ką darau, ir nesigėdija dėl to, ką man padarė?“ - pabaigė straipsnį Sita.