Šiandien yra diena, kai dzūkai lekia į mišką ir tikisi prisikrauti pintines baravykų. Mat stojo jaunas mėnulis. O tai, patyrusių grybautojų teigimu, yra baravykų metas.
Praėjusią savaitę „L.T.“ kalbinta Seimo narė Danutė Bekintienė sakė grybauti kol kas neinanti, nes baravykų vis tiek nėra. „Dabar dygsta tik voveraitės, – dalijosi patirtimi Puvočiuose, netoli Marcinkonių, atostogaujanti seimūnė. – Vietiniai keliasi 5 valandą ryto ir vienas kitą pralenkdami lekia voveraičių. Paskui neša jas į supirktuves, kad per grybavimo sezoną bent kiek užsidirbtų”.
Supirktuvėse kilogramas voveraičių šiemet kainuoja 10–14 litų. Tačiau D.Bekintienė voveraičių rinkėjams konkurencijos nesudaro – jai rūpi prisirinkti tik baravykų, šilbaravykių, vadinamųjų lenkiškų baravykų, tiek, kad turėtų ir kuo svečią pavaišinti, ir Kūčių patiekalams užtektų.
Ieškok kaip grybo!
„Baravykams reikia laukti jauno mėnulio, – sakė D.Bekintienė. – Be to, dzūkai dar stebi, ar dygsta kazlėkai. Kol jų nėra, nebus ir baravykų. Aš irgi pasižiūriu, ar šalia sodybos dar nepridygo kazlėkų. Kai tik pirmieji pasirodo, po trijų dienų jau galima ieškoti ir baravykų.” Seimūnė pažėrė patarimų nepatyrusiems grybautojams: „Jei nori rasti baravyką, turi negalvoti nei apie darbą, nei apie politiką. Ieškoti reikia labai susikaupus. Juk ir posakis yra – ieškok kaip grybo! O jei mintys kitur, nieko nerasi, nebent ant baravyko atsistotum”.
Grybauti – į Puvočius
Dzūkijos nacionaliniame parke ieškantys grybingų vietų gali pavažiuoti iki Puvočių. Tai kaimas tarp Merkinės ir Marcinkonių. Iš pradžių pravažiavus Naująją, paskui Senąją Varėną reikia pasukti link Marcinkonių. Nuo Marcinkonių važiuojant Merkinės keliu maždaug už 9 kilometrų ir bus Puvočiai. Nuo jų reikia sukti į kairę Margionių keliu.
Tai neasfaltuotas, bet platus miško kelias, jį, pasak D.Bekintienės, žino visi vietiniai. Tereikės paklausti. Pavažiavus maždaug 2 kilometrus bus išdegęs miškas. Štai šalia tų, anot dzūkų, degimų, abiejose kelio pusėse esančiuose jaunuolynuose grybai jūsų ir laukia.
D.Bekintienės grybų ikra
Firminis D.Bekintienės grybų patiekalas – ikra iš šilbaravykių. Kai šių grybų seimūnė nebeturi kur dėti, visai žiemai prisiruošia ikros, kurią vėliau deda ir į koldūnus, ir šaltą ant sumuštinio užsitepa. Gamina maždaug tris valandas.
Grybus paverda, ataušusius sumala mėsmale. Taip pat sumala daug svogūnų, kuriuos prieš tai pakepina. Sumaltus grybus kepina atskirai – ilgai, kol išgaruoja vanduo ir lieka maži grybų ikriukai. Sukrato svogūnus. Dėl rūgšties įdeda porą šaukštų pomidorų padažo (parūgštinti būtina, nes kitaip konservuotais grybais galima apsinuodyti!).
Pagal skonį įberia druskos, cukraus, prieskonių. Masę sudeda į iškaitintus stiklainius ir sandariai uždaro dangteliais. „Mano ikros yra ragavę pusė Vilniaus, – juokiasi seimūnė. – Ir visi labai giria”.
Aktorė Vaiva Mainelytė: „Užsifiksuokite, ką rinksite”.
Esu, kaip dzūkai sako, puvociškė – kilusi iš Puvočių. Nuvažiuoju ten pagrybauti pas draugę Aureliją. Neieškau vien baravykų. Man kaip tik labiausiai patinka maišyti įvairių rūšių grybus. Kepu juos su grietinėle, darau baltą padažą – labai skanu. Neseniai buvau grybauti – prisirinkau daug kalpokėlių, net prisisūdžiau.
Mano patarimas pradedantiems grybautojams: pirmiausia reikia nuspręsti, kokius grybus rinksite. Jei voveraites, taip ir užsifiksuokite. Tuomet žinai spalvą, ieškai tik jos ir greičiau pamatai geltonuojančius grybus. O šiaip miške pilna visokių šungrybių, jie tik blaško dėmesį. Jei ieškant voveraičių pasitaikys baravykas – įsidėsi į pintinę ir tą!
Dainininkas Stasys Povilaitis:
„Prie Palangos – saugokitės erkių”.
Grybauju aplinkiniuose miškuose, palei Palangą. Tik šiemet čia labai daug erkių. Kiek kartų buvau išėjęs, tiek kartų ir parsinešiau. Nesu iš tų, kurie ieško vien baravykų. Mėgstu visokius grybus: kazlėkus, baravykus, lepšius, raudonviršius. Didelių atsargų nekaupiame. Tačiau pernai buvo labai daug baravykų, tai prisidžiovinome. Džiovinti grybai man skaniausi. Rudeninius grybus, pavyzdžiui, rudmėses, patinka sūdyti, o marinuotų iš viso nemėgstu.
TV žinių vedėjas Rokas Petkevičius:
„Grybavimas – proga pabendrauti su draugais”.
Esu miestietis, tad užkietėjusiu grybautoju manęs nepavadintum. Štai mano tėtis Kuršių nerijoje yra rodęs visas grybingiausias vietas. O aš grybauti važiuoju į Labanorą, ten žinau vietą prie dviejų ežeriukų. Man nėra svarbu, kiek rasiu grybų. Kartais grybavimas – tiesiog proga pabendrauti su šimtą metų nematytais buvusiais bendradarbiais.
Nusivežu termosą kavos. Kokia nors buvusi kolegė, dabar jau pensininkė, išsitraukia dubenį mišrainės. Ir be tų grybų puikiai pabendraujame!
Prie Vilniaus žinau grybingą vietą už Bezdonių. Jei važiuoji visuomeniniu transportu, reikia išlipti prie Arvydų. Ir paėjėti toliau nuo stotelės.
O šiaip grybauti galima net turguje. Sykį vienas žurnalas darė fotosesiją, koks esu puikus grybautojas, cha cha cha! Tada turguje pagiringam prekiautojui daviau litą ir visaip pozavau prie jo grybų!
www.lt24.lt