Praėjusią savaitę Kinijos ir Rusijos gelbėtojai surado trijų turistų lavonus. Į sudėtingą žygį A.Zverevas leidosi su penkiais draugais.
Gyvą likusį A.Zverevą gelbėtojai pastebėjo ant Jurunkašo upės kranto, netoli Hotano miesto, Kinijos vakaruose. Rusų sportininko išgelbėjimą spauda netrukus ėmė vadinti gelbėtojų žygdarbiu, Dievo dovana ir stebuklu.
Tačiau dar daugiau šurmulio sukėlė antras stebuklas, kuris nutiko po dešimties valandų nuo A.Zverevo radimo. Gelbėtojai sutiko dar vieną gyvą rusų keliautoją. Sukaupęs paskutines jėgas Andrejus Pautovas keliavo upės krantu, kol pateko tiesiai į jo ieškančios grupės rankas.
Nusilpęs vyras buvo iškart nuskraidintas į Hotano miesto ligoninę. Gydytojai praneša, kad maskviečio A.Pautovo būklė stabili - jis jau kalbėjo su gelbėjimo operacijos dalyviais ir telefonu ramino Rusijoje likusius savo artimuosius.
Gelbėtojai tęsia šeštojo keliautojo paieškas.
Vyrai iš Rusijos buvo pasirinkę aukščiausios kategorijos sudėtingumo maršrutą. Jie turėjo plaukti upe, kurios viename ruožų yra slenkstis ir vanduo krenta iš tūkstančio metrų aukščio. Vietovė sunkiai pasiekiama ir mažai apgyvendinta.
„Sveikatos sutrikimų nejaučiu. Netekau 25 kilogramų svorio, tačiau jaučiuosi normaliai“, - sakė beveik mėnesį ant plikų šaltų akmenų praleidęs turistas iš Kazanės A.Zverevas.
Kai kurie šaltiniai Rusijoje teigia, kad vyras buvo išgelbėtas per atsitiktinumą, kai vienam iš gelbėtojų pasidarė bloga ir paieškų sraigtasparnis buvo priverstas grįžti. Būtent skrisdami atgal į bazę gelbėtojai pamatė rankomis apačioje mojuojantį vyrą.
Anot išgelbėto adrenalino mėgėjo, pirmąkart gelbėtojų sraigtasparnį jis išvydo rugsėjo 11 -ąją. „Po to kone kiekvieną dieną aš pastebėdavau sraigtasparnius, tačiau niekaip negalėjau patraukti jų dėmesio. Todėl susiradau tokią vietą, kur būčiau gerai matomas, o orlaivis galėtų lengvai nutūpti“, - žurnalistams pasakojo ne vienerius metus po upes plaukiojantis A.Zverevas.
Gelbėtojai sportininką aptiko už aštuonių kilometrų nuo vietos, kurioje jie buvo radę apvirtusią dvivietę baidarę. Už trijų kilometrų kiek anksčiau paieškos grupė rado Vladimiro Smetanikovo, trečiojo žuvusiojo, kūną.
„Jie tiesiog akyse žuvo, skendo. Aš sėdėjau ant kranto ir bandžiau jiems kaip nors padėti. Tačiau nieko nesugebėjau padaryti. Dar 10 sekundžių vandenyje ir aš pats būčiau pražuvęs. Mane srovė išsviedė ant akmenų - tai lyg stebuklas. Dievas pasigailėjo“, - neslėpdamas emocijų telefonu kalbėjo A.Zverevas su vieno televizijos kanalo žurnalistais.
Keliautojas papasakojo apie po tragedijos beveik 4 kilometrų aukštyje išgyventą košmarą. „Nusprendžiau pirmas tris dienas eiti žemyn pagal upės tėkmę. Tačiau vėliau supratau, kad šis kelias veda į niekur. Pasislėpiau oloje, kurią radau pakeliui. 20 dienų pragyvenau toje oloje. Stengiausi nenutolti nuo vandens. Rytą lipdavau aukščiau, į nusižiūrėtą lygumą, ir laukdavau sraigtasparnio. O vakare nusileisdavau nuo uolų žemyn. Turėjau vienintelę problemą - gerti. Vanduo man atstojo ir valgį, ir gėrimą“, - sakė A.Zverevas.
Vyras gelbėtojams patarė, kur ieškoti jo draugų. „Numanau, kur juos būtų galima rasti, tačiau ten labai sudėtinga patekti“, - teigė upės vingius išstudijavęs A.Zverevas. Pasak baidarininko, nuo pačios pirmos kelionės dienos jis suvokė, kad upė bus nesvetinga, o kelionė - sunki.
Pastaruoju metu į Kiniją atvyksta vis daugiau ekstremalaus poilsio
mėgėjų iš Rusijos ir kitų šalių.
Junkaš („baltojo jaspio upė“) išteka iš vietovės netoli Ulug Muztago
kalno - Kun Luno kalnų sistemos, skiriančios šiaurinius Tibeto rajonus nuo
Takla Makano dykumos, aukščiausio taško.
Šias vietoves XIX amžiuje aprašė žinomas Centrinės Azijos tyrinėtojas
Nikolajus Pševalskis, kurio vardu pavadintas vienas kalnagūbrių, bet iki
šiol jos mažai žinomos ir retai lankomos.