Dviejų vyrų atkeltas sunkus medinis klauptas dusliai atsimuša į grindis, atverdamas įėjimą į Šventosios Dvasios bažnyčios požemius. Laiptais su norėjusiu likti nežinomu vedliu žengiame į legendinę vietą, šimtus metų saugančią tūkstančių mirusiųjų palaikus.
Laikas ir sausas oras kūnus pavertė mumijomis ir dulkėmis. Tačiau mūsų užduotis – ne mirusiųjų ramybės drumstimas.
Norime ištirti, kodėl vienoje požemio atšakoje krūvomis sukrauti palaikai ėmė pūti.
Šventosios Dvasios arba Dominikonų bažnyčia – viena puošniausių ir seniausių Vilniuje, priklausanti brandžiojo ir vėlyvojo baroko stiliui. Spėjama, kad pagoniška šventykla šioje vietoje stovėjo dar kunigaikščio Gedimino laikais, o XV amžiaus pradžioje didysis kunigaikštis Vytautas ten pastatė bažnyčią.
Kai nepažiūrėjau, kur statau koją, išgirdau trakštelėjimą. Prispausta mano kareiviško bato, dulkėmis pavirsta dalis besimėtančio kaulo. Kai neatsargus žingsnis sunaikina kažkieno palaikų dalį, apima nemalonus jausmas.
Nepatvirtintais duomenimis, bažnyčios rūsiuose ilsisi apie keturis tūkstančius palaikų. Keletą kartų palaikų dalys buvo mėtomos po visus požemius. Ne visos jos surinktos iki šiol.
Sujaukė vokiečių kariai
XVI amžiuje šalia bažnyčios įsikūrė dominikonų vienuoliai. Statant ir plečiant bažnyčią, po ja buvo įrengti didžiuliai požemiai. Juose šimtmečiais buvo laidojami žmonės.
Iš pradžių karstai buvo statomi tvarkingai, tačiau vėliau, siaučiant karams ir epidemijoms, mirusiuosius imta laidoti bet kaip.
Šiokia tokia tvarka požemiuose buvo padaryta tarpukariu. Vienas pirmųjų Vilniaus požemių tyrinėtojų žurnalistas Jonas Bulota, prieš keturis dešimtmečius lankęsis šiuose požemiuose ir domėjęsis jų istorija, rašė: „1934 metais apie dvidešimt Vilniaus universiteto studentų, prisiklausę visokių istorijų apie paslaptingą mirusiųjų karalystę, nusileido į Dominikonų bažnyčios požemius. Studentai nutarė čia imtis rimto darbo.
Bažnyčios klebonas Adomas Kulieša, nors ir įsileido studentus, bet prie jų pristatė zakristijoną, kuris turėjo visur sekioti tyrinėtojus ir, kaip atrodė studentams, neleisti jiems įsibrauti į kažkokią slaptą patalpą geležinėmis durimis“.
Per Antrąjį pasaulinį karą požemiuose vokiečių kariai įkūrė priešlėktuvinę slėptuvę. Atlaisvindami reikiamas patalpas, kariškiai vėl bet kaip suvertė karstus ir palaikus.
Pastarąjį kartą palaikai aptvarkyti per pastaraisiais metais atliktus archeologinius tyrimus, kurie paneigė istorijas, kad požemiuose ilsisi maro aukos ir Napoleono armijos kariai.
Dvelkia salstelėjęs kvapas
Dairydamiesi žingsniuojame požemiu pro kriptose sukrautus palaikus. Atviri vaikų karstai. Karstai su krūvomis kaulų, rietuvėmis sukrauti pasieniais. Lentynose – tvarkingai surikiuotos kaukolės su sudžiūvusios odos likučiais ar netgi vientisos mumijos.
Kad artėjame prie tikslo, išduoda salstelėjęs puvėsių kvapas ir drėgmė. Nebėra dulkių.
Einame drėgnu smėliu, kol atsiveria iki pusės užmūryta maždaug aštuonių metrų ilgio ir penkių metrų pločio atšaka.
Prožektoriui perskrodus tamsą, stabteliu iš netikėtumo. Visa žemė vietomis galbūt iki metro storio nuklota pūvančių palaikų sluoksniu. Iš drėgnos masės vietomis kyšo rankų likučiai, kaukolės, šonkauliai.
Atsitokėję nuo vaizdo, imame dairytis, kodėl atsirado drėgmė. Tikslios priežasties, kodėl nyksta šimtai palaikų, nežino niekas. Kol kas yra tiktai viena versija, kodėl dalyje milžiniškų požemių pasikeitė temperatūra ir atsirado drėgmė.
Manoma, kad požemio mikroklimatą pakeitė kai kurios užsandarintos vėdinimo angos. Jas uždarė bažnyčios vadovybė nenorėdama, kad per mišias šventovėje švilpautų šalti vėjai, o gatvės praeiviai nemestų į vidų šiukšlių.
Tačiau atrodo, jog prireiks rimtų tyrimų, kad būtų nustatyta, kodėl pūva daugybė palaikų, kurių ilgus šimtmečius nelietė laikas.