Sostinės jaunimą užvaldė naujas pomėgis – laipiojimas sienomis, vaikščiojimas tiltų turėklais, šokinėjimas per kliūtis.
Pasak jaunuolių, visa tai – ne chuliganizmas, o judėjimo menas – „parkūras“. Išvertus iš prancūzų kalbos, šis žodis reiškia distanciją, kliūčių ruožą.
„Parkūras“ – greitas kliūčių įveikimas, jungiantis gimnastiką, lengvąją atletiką, kovos menus – atsirado Prancūzijoje.
Vilnių pasiekęs kiek daugiau negu prieš trejetą metų, šis laisvalaikio pomėgis šiandien tapo būrelio jaunų žmonių gyvenimo būdu.
„Parkūras“ – daugiau nei šokinėjimas per kliūtis ar įvairių triukų atlikimas. Tai nėra ekstremalus sportas, o sugebėjimas greitai judėti. Čia svarbiausia – ne tik kūno judėjimo menas, bet ir žmogaus mintys.
Gyvenimas, kaip ir kelias, susideda iš įvairių kliūčių. Įveikęs kliūtis kelyje, atrandi būdą įveikti ir gyvenimo problemas.
Tai – „parkūro“ filosofijos pagrindas“, – pasakojo vienas „parkūro“ sostinėje pradininkų Tomas Gudėnas.
Pagrindinė „parkūro“ idėja – kelyje pasitaikančias kliūtis ne apeiti, bet jas įveikti.
Taip lavinama ne tiktai žmogaus ištvermė, jėga, lankstumas, bet ir dvasinės savybės. Traseriais save vadinantys „parkūro“ propaguotojai sakė, jog pradėję treniruotis, jie įgijo daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Atsisakė žalingų įpročių
Prieš trejetą metų pradėjęs užsiiminėti „parkūru“ dvidešimtmetis T.Gudėnas tikino, jog nuo to laiko visiškai pasikeitė jo gyvenimo suvokimas.
„Anksčiau per dienas nieko neveikdavau. Kaip ir daugelis jaunimo mėgdavau su draugais išgerti, parūkyti. Susidomėjęs „parkūru“ visiškai pasikeičiau. Dabar gyvenu sveikai, daug sportuoju, nevartoju alkoholio ir nerūkau“, – pasakojo vilnietis, kuris dėl savo pomėgio pasirinko kūno kultūros specialybę Pedagoginiame universitete.
Dabar T.Gudėnas Lietuvos vaikų ir jaunimo centre pats treniruoja vaikus, susidomėjusius „parkūru“. Pagrindinės traserių treniruočių vietos ten, kur daug turėklų, laiptų, sienų. Vaikščiodami ant namų stogų jaunuoliai ugdo valią, drąsą, įveikia aukščio baimę.
Susidūrė su policija
Vis dėlto ne visi gyventojai geranoriškai žiūri į tokį jaunimo pomėgį. Pasak T.Gudėno, jam ir draugams yra ne kartą tekę dėl savo pomėgio aiškintis ne tik su gyventojais, bet ir su policininkais.
„Kartą dieną treniravomės ant Šeškinės poliklinikos stogo. Kažkas pamatęs mus iškvietė policiją, nes įsivaizdavo, kad vagiame kompiuterius. Atvykus pareigūnams, mes viską paaiškinome ir didesnių konfliktų nekilo“, – prisiminė T.Gudėnas.
Pasak vaikino, visi traseriai yra geranoriški žmonės. Jie niekada neniokoja miesto, pastatų, stengiasi su visais bendrauti mandagiai, elgtis pavyzdingai.
Sostinėje veikia ir oficialus traserių klubas „Vilnius Tracers“. Kol kas jame tiktai septyni nariai, tačiau artimiausiu metu ketinama padidinti jų gretas.
„Svarbiausia, kad būtų protingas žmogus ir puoselėtų tokias pat vertybes, kaip ir mes.
Traseris turi būti tolerantiškas, supratingas, draugiškas, tobulėjantis visose srityse“, – kriterijus vardijo T.Gudėnas.