Vokietijos kino studija kreipėsi į Lietuvos ambasadą Berlyne, prašydama padėti surasti tinkamą aktorių. Lrytas.lt žiniomis, ambasada turėtų nusiųsti vokiečių filmų kūrėjams Lietuvos kino studijos aktorių atrankos departamento ir kelių mūsų šalies aktorių peržiūros bendrovių kontaktus.
41 metų Saulius Marcinkevičius iš Kupiškio rajono, Antašavos kaimo, išgarsėjo, kai praėjusiais metais atsilikęs nuo keliautojų grupės ir pasiklydęs Leipcige dalį kelio namo sukorė pėsčiomis.
Viengungis, nelabai kalbus Saulius - iki šiol su motina gyvenantis namisėda. Nei didžiosios kelionės, nei tolimų kraštų pažinimo džiaugsmas iki praėjusių metų lapkričio jam nebuvo žinomi.
Tačiau ūkio, kuriame dirbo, šeimininko padovanota kelionė į Hanoverio žemės ūkio technikos parodą sujaukė Sauliaus gyvenimą.
Pakeliui į Hanoverį autobusui sustojus Leipcige, antašavietis išlipo ir pasiklydo. Po kelių valandų susirinkę į autobusą keliautojai S.Marcinkevičiaus nesulaukė. Kiek paieškoję, tęsė kelionę į Hanoverį. Apie pradingėlį buvo pranešta Vokietijos policijai. Ši informavo Lietuvos ambasadą.
Išlipęs iš autobuso S.Marcinkevičius neturėjo jokių daiktų, vilkėjo striukę. Joje buvo likęs pasas ir maždaug šimtas eurų. Tad paklydėlis pasijuto ramiau. Supratęs, kad neberas aikštelės, kur stovi jo autobusas, antašavietis vis dar vylėsi, jog bendrakeleiviai jo ieškos. Tad kurį laiką vaikštinėjo aplinkui. Veltui.
„Iš pradžių suėmė baimė. Paskui ėmiau save raminti. Juk tarp žmonių esu, o ne kokioje negyvenamoje saloje“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo paklydėlis. Jis patraukė miesto centro link, kur buvo šviesiau.
„Po Leipcigą vaikštinėjau gal kokias keturias paras. Niekas manęs nepastebėjo, nekalbino. Nakvojau ant suoliukų autobusų stovėjimo aikštelėse. Nei vokiškai, nei kaip nors kitaip užsienietiškai nemoku. Todėl nedrįsau ir policininkų pagalbos prašyti“, – pasakojo ūkininkas.
Vėliau S.Marcinkevičius prisiminė, kad keliautojų grupės autobusas į Leipcigą įvažiavo tiltu per didelę upę. Pagaliau suradęs tą vietą, patraukė prie autostrados, kuri veda Lenkijos pusėn.
„Klaidžiodamas Leipcige užeidavau į kavinukes, užkąsdavau. Išėjus už miesto, pavalgyti nebuvo kur. Ir pinigų nebeliko. Teko verstis kitaip. Laukuose rasdavau obuolių, dar atsigerdavau iš balų, upelių. Esu tarnavęs kariuomenėje, žinau, kad galima išgyventi, tik jėgos vis labiau seko“, – pasakojo keliautojas.
Nakvynei antašavietis rinkosi pamiškes, pasiklodavo šakų, kad neperšaltų. Bet žmoniškai užmigti negalėjo.
Paklydėlis vylėsi kokia nors pakeleivinga mašina, gal vairuojama lietuvio, pasiekti Lenkijos sieną. Tačiau tautiečių kupiškėnas nesutiko. Užtat vokiečių policininkai buvo sustabdę jį bent tris kartus.
„Paimdavo pasą, jį atidžiai apžiūrėdavo, pasikalbėdavo per raciją ir paleisdavo. Tik parodydavo mostais, kad negalima vaikščioti palei autostradą“, – pasakojo S.Marcinkevičius.
Tik priartėjus prie Lenkijos sienos, policininkai pasitaikė dėmesingesni. Patikrinę dokumentus ir pamatę, kad vyras – leisgyvis, nusivežė į nuovadą. Ten atsirado ir vertėja.
Antašaviečiui pagaliau nušvito viltis, kad jo nebeišmes šalia autostrados.
Vokietijos nuovadoje lietuviškai surašęs savo istoriją S.Marcinkevičius buvo pavėžėtas iki Lenkijos sienos. Čia jis susirado vilkiką su lietuvišku numeriu ir parvažiavo iki tėvynės.
Apie šią istoriją daug rašė ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos spauda.
Istorija susidomėjo ir Vokietijos ambasada Lietuvoje, o šios šalies geležinkelių bendrovė itin karčią patirtį Vokietijoje ūkininkui nusprendė nuplauti jam padovanodama naują kelionę.
S.Marcinkevičius skrido lėktuvu ir gyveno trijų žvaigždučių viešbutyje.
Programa, kurią sudarė Vokietijos geležinkelių bendrovė „Deutsche Bahn International“ ir Lietuvos ambasada Berlyne, vyras liko patenkintas.
S.Marcinkevičius kartu su lietuve gide, krikšto dukterimi Vita ir vertėju iš Lietuvos perėjo bulvaru Unter den Linden, pasigrožėjo Vokietijos valdžios pastatais, buvo užsukęs į Lietuvos ambasadą.
Kupiškėnas ilgiausiai užtruko didžiausioje pasaulio žemės ūkio produktų gamintojų parodoje „Žalioji savaitė“.