„Sakmė apie princą Gendžį“ - vienas seniausių Japonijos romanų, parašytų
IX amžiuje imperatoriaus rūmų damos ir pripažintas šedevru iš karto po
sukūrimo. Herojus meilužis princas Gendžis įkvepia kurti filmus, piešti
piešinius ir net suburti muzikos grupes.
Moksleiviai vis dar nagrinėja romano ištraukas mokyklose, o trys vertimai
į anglų kalbą išgarsino visame pasaulyje rašytoją, žinomą kaip Murasaki
Shikibu. Tikrasis jos vardas nežinomas.
„Jeigu būtų galima sutraukti visą Japonijos kultūros paveldą į vieną
knygą, tai būtų „Sakmė apie princą Gendžį“ - sakė Jakucho Setouchi, 85-erių metų rašytoja ir budistų vienuolė, paskyrusi 10 gyvenimo
metų romano vertimui į šiuolaikinę japonų kalbą.
„Knyga gali būti išleista įvairiai, bet jos genialumas išlieka“, - sakė
ji per paskaitą Kiote, viename iš keliasdešimt renginių, skirtų romano
jubiliejui.
Japonijos vyrai svajoja būti panašūs į princą, kurio išvaizda, protas,
subtilus skonis ir daugybė gabumų, pradedant muzika bei šokiais ir baigiant
poezija, privertė literatūros komentatorius pavadinti jį „idealiu“
herojumi.
Imperatoriaus ir jo sugulovės sūnus, berniukas, pavadintas
„Spinduliuojančiu Gendžiu“ už grožį, negali užimti sosto kaip neteisėtai
gimęs, bet įgyvendinus gudrų planą tampa vienu įtakingiausių žmonių
valstybėje.
„Man buvo 70 metų, kai aš to ėmiausi. Leidėjai net klausė manęs, ar aš
gyvensiu pakankamai ilgai, kad užbaigčiau darbą! Tai buvo avantiūra“, -
pasakoja J.Setouchi.
„Aš norėjau, kad romanas būtų suprantamas. Aš norėjau, kad kuo daugiau
žmonių jį perskaitytų. Nežinau, kiek kartu aš perskaičiau jį, bet kaskart
atrasdavau kažką nauja“.