„Kai prieš trejus metus Indijoje pradėjome filmuoti tigrus, pastebėjau, kaip švelniai iltimis drambliai neša nedidelius rąstigalius, – teigė šio filmavimo sumanytojas. – Ir tada man į galvą šovė beprotiška mintis: jeigu jie taip atsargiai elgiasi su tais rąstais, galbūt taip pat atsargiai elgtųsi ir su vaizdo kamera?
Tiesą sakant, nė kiek nesuklydau. Tikėjomės prastos kokybės filmuotos medžiagos su trukdžiais, tačiau drambliai pranoko mūsų lūkesčius – dėl jų lėto ir vangaus judėjimo, iltys išlikdavo vienodoje pozicijoje. Dar vienas privalumas yra tas, kad drambliai nebijo tigrų, o tigrai nebijo, kad drambliai juos užuls, tad kartu jie – puiki komanda“.
J.Downeris išgarsėjo tuomet, kai sumanė filmuoti laukinę gamtą paslėpęs vaizdo kamerą dideliame riedulyje ir nuridenęs jį į liūto guolį. Pasirodžius išradingai sumeistrautai, bet labai paprastos konstrukcijos kamerai-rieduliui, jis nufilmavo beveik visus Afrikos laukinius gyvūnus.
Filmuodamas dokumentinį filmą apie laukinę Indijos gamtą, nepertraukiamo vaizdo įrašymo išradėjas Geoffas Bellas pirmą kartą sukonstravo „straublinę vaizdo kamerą“, kurią dramblys nešiojasi straublyje 91 cm nuo žemės atstumu. Tokiu būdu ši kamera gali būti švelniai padedama ant miško paklotės, o mechanizuotas jos pagrindas pasistūmėja dar arčiau filmuojamo gyvūno.
„Iltinė vaizdo kamera“, prikabinama prie dramblio ilties, pasirodė kiek vėliau. Tačiau „straublinės vaizdo kameros“ gamyba kainavo nepaprastai brangiai, tad buvo pagaminti vos du jos egzemplioriai. O dešimt mažesnio dydžio „rąstinių vaizdo kamerų“ buvo įtaisyta ant žemės su judesį fiksuojančiais davikliais, kurie užfiksuodavo šiltakraujus gyvūnus.
Kai J.Downeris kūrė dokumentinį filmą apie tigrus atokiame Pench Nacionaliniame parke, pačioje Indijos širdyje, įvairiose vietose buvo išdėstytos aukštos vaizdo kokybės kameros, sukurtos Geoffo Bello. Tačiau netikėtai jo planai pasikeitė, kai neseniai gimęs tigriukas ir jo mama tigrė pasirodė iš uolėtos slėptuvės, ir pirmą kartą, atsargiai filmuojant vaizdo kamerai, pavyko užfiksuoti akį patraukiančius vaizdus. Jauni tigriukai laukinėje gamtoje dar niekada nebuvo nufilmuoti iš taip arti ir dar tokio jauno amžiaus. „Aš nedelsdamas pakeičiau savo planus ir ateinančius dvejus metus paskyriau šių keturių mažylių stebėjimui“, – teigė Johnas Downeris. Vaizdo kameros, nešamos dramblių, suteikė galimybę pažvelgti į ankstyvąją jauniklių vystymosi stadiją.
Dabar galėsime stebėti „nejaukiai prieš vaizdo kamerą besijaučiančius“ gyvūnus, kaip kad pilkuosius langūrus, retą juodąjį lokį ar leopardą savo irštvoje. O už šią nepaprastą galimybę pažvelgti į laukinę gyvūniją iš arčiau turėtume būti dėkingi kino filmų kūrėjui Johnui Downeriui.