Jei žu­vys pre­ky­bos cen­truo­se pra­bil­tų, tek­tų už­si­kimš­ti au­sis

Tuo tar­pu pre­ky­bos cen­trų ak­va­riu­muo­se žiop­čiojan­čios, ant šo­no pa­svi­ru­sios žu­vys yra toks įpras­tas akiai re­gi­nys, jog re­tas su­si­mąs­to, kad šiems ne­by­liems gy­vū­nams iki pa­te­ki­mo ant sta­lo taip pat tu­ri bū­ti ga­ran­tuo­ta ati­tin­ka­ma ge­ro­vė – VMVT di­rek­to­riaus Ka­zi­mie­ro Lu­kaus­ko 2007 m. bir­že­lio 28 d. įsa­ky­mu pa­tvir­tin­ti gy­vų žu­vų re­a­li­za­vi­mo par­duo­tu­vė­se rei­ka­la­vi­mai.

Lie­tu­vos gy­vū­nų glo­bos drau­gi­ja vie­šai reiš­kia sa­vo nuo­mo­nę, kad pre­ky­bos cen­truo­se par­duo­da­mos gy­vos žu­vys daž­nai lai­ko­mos ne­hu­ma­niš­ko­mis są­ly­go­mis, to­dėl pre­ky­bai gy­vais kar­piais, upė­ta­kiais, erš­ke­tais, vė­žiais tu­ri bū­ti ar­ba ke­lia­mi griež­tes­ni rei­ka­la­vi­mai, ar­ba ak­va­riu­mų, ku­riuo­se šie gy­vū­nai lai­ko­mi, pre­ky­bos cen­truo­se tu­ri vi­siš­kai ne­be­lik­ti. Mat šiuo me­tu pre­ky­bi­nin­kai at­si­per­ka pa­ly­gin­ti ma­žo­mis bau­do­mis. Lie­tu­vos gy­vū­nų glo­bos drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Be­nas No­rei­kis ne­le­pia nuo­sta­bos, ko­dėl žmo­nės vis dar per­ka iš­kan­kin­tus, nu­si­ba­da­vu­sius pa­da­rus ir dar pa­tys du­si­na juos mai­še­liuo­se tarp ki­tų pir­ki­nių.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, Vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba ku­riam lai­kui bu­vo už­drau­du­si pre­ky­bą gy­vo­mis žu­vi­mis to­se vie­to­se, kur nė­ra spe­cia­lios pa­tal­pos žu­vims pa­skers­ti ir iš­skros­ti, jei­gu pir­kė­jas pa­gei­dau­ja šios pa­slau­gos. Ta­čiau per­nai iš pre­ky­bos or­ga­ni­za­ci­jų, žu­vų au­gin­to­jų, VMVT ir gy­vū­nų glo­bos or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vų su­da­ry­ta dar­bo gru­pė nu­spren­dė leis­ti šią pre­ky­bą, jei­gu pre­ky­bos cen­trai lai­ko­si nu­sta­ty­tų rei­ka­la­vi­mų. B. No­rei­kio įsi­ti­ki­ni­mu, pre­ky­bi­nin­kai tai da­ro to­li gra­žu ne vi­suo­met, to­dėl dis­ku­si­ją šiuo klau­si­mu ne­del­siant rei­kia at­nau­jin­ti. „De­ja, už­draus­ti pre­ky­bą ne­hu­ma­niš­ko­mis są­ly­go­mis sie­kia tik ne­įta­kin­gos gy­vū­nų glo­bos or­ga­ni­za­ci­jos. Pre­ky­bi­nin­kai ir žu­vų au­gin­to­jai su­in­te­re­suo­ti, kad pre­kiau­ti gy­vo­mis žu­vi­mis bū­tų ga­li­ma kuo li­be­ra­liau. Ma­no ma­ny­mu, ak­ty­ves­ni šiuo klau­si­mu tu­rė­tų bū­ti ir pa­tys var­to­to­jai“, - ne­abe­jo­ja B. No­rei­kis.

Lie­tu­vos gy­vū­nų glo­bos drau­gi­jos pir­mi­nin­kas tei­gia, kad gy­vos žu­vys pa­ti­ria stre­są ir ne­pa­to­gu­mus pra­de­dant jų gau­dy­mu iš tven­ki­nio, vė­liau trans­por­tuo­jant, lai­kant par­duo­tu­vės ak­va­riu­muo­se, par­da­vi­mo pro­ce­so me­tu. „Jos ken­čia jau vien nuo švie­sos, sklin­dan­čios pre­ky­bos sa­lė­je, ne­tin­ka­mos van­dens tem­pe­ra­tū­ros, nes jis var­gu ar bū­na at­vė­si­na­mas, „drau­gys­tės“ su plėš­rio­mis žu­vi­mis, žiop­si dėl de­guo­nies trū­ku­mo van­de­ny­je. Kar­piai nuo to mo­men­to, kai su­gau­na­mi, dau­giau jau ne­še­ria­mi, tad jie jau­čia ir al­kį. Juk ei­li­nis žve­jys mė­gė­jas, suž­ve­jo­jęs lau­ki­nę žu­vį, ki­bi­re be pa­ša­ro jos ne­lai­ko dvi sa­vai­tes. Nors ter­mi­nai yra ri­bo­ti, ta­čiau sun­ku pa­sa­ky­ti, kiek lai­ko ku­ri žu­vis iš­bū­na par­duo­tu­vės ak­va­riu­me, nes žu­vys ne­žen­kli­na­mos, o ak­va­riu­mas pe­ri­odiš­kai pa­pil­do­mas nau­jo­mis. Kai ku­rios iš ba­do ir nu­gaiš­ta“, - sam­pro­tau­ja pa­šne­ko­vas. Pa­sak jo, ti­kė­ti­na, kad žu­vys, ku­rios „plau­kio­ja ant šo­no“, pa­ten­ka į pre­ky­bos cen­trų ku­li­na­ri­jos ce­chus, nes pre­ky­bi­nin­kams var­gu ar ap­si­mo­ka pjau­ti svei­ką, tik ką su­gau­tą žu­vį, kai iš ak­va­riu­mo ga­li­ma iš­grieb­ti leis­gy­vę.

Kar­pio ap­svai­gi­ni­mas - iš­ban­dy­mas par­da­vė­jai

„Vis dėl­to var­to­to­jui tu­ri bū­ti pa­lik­ta ga­li­my­bė įsi­gy­ti švie­žių žu­vų. Man pa­čiam te­ko pre­ky­bos cen­tre pirk­ti kar­pį, kai lau­ki­nių gy­vū­nų re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riu­je tu­rė­jo­me pa­cien­tą ere­lį žu­vi­nin­ką. Jam rei­kė­jo su­šer­ti vi­są žu­vį. Su­pran­ta­ma, kaip gy­vū­nų glo­bos drau­gi­jos at­sto­vas ne­ga­lė­jau kan­kin­ti vie­ną gy­vū­ną tam, kad iš­gy­ven­tų ki­tas. To­dėl pa­pra­šiau, kad kar­pį ap­svai­gin­tų. Ki­lo kon­flik­tas, nes par­da­vė­ja at­si­sa­kė su­teik­ti šią pir­kė­jui pri­va­lo­mą pa­slau­gą. Krei­piau­si į pre­ky­bos cen­tro di­rek­to­rę. Ji pa­ti­ki­no, kad par­da­vė­ja pri­va­lo šią pro­ce­dū­rą at­lik­ti. Mo­te­riš­kė dre­ban­čio­mis ran­ko­mis, įta­riu, gal pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me, kar­pį vis dėl­to ap­svai­gi­no. Su­pran­tu, kad toks dar­bas pri­im­ti­nas ne kiek­vie­nam. Abe­jo­ju, ar pre­ky­bos cen­trai, su­da­ry­da­mi su­tar­tį su bū­si­mu dar­buo­to­ju, jį in­for­muo­ja ir apie to­kią pa­rei­gą. Ta­čiau jei­gu par­duo­di to­kią ypa­tin­gą pre­kę kaip gy­vas su­tvė­ri­mas rei­kia ati­tin­ka­mi šiam dar­bui pa­reng­ti ir par­da­vė­jus“, - ne­abe­jo­ja B. No­rei­kis.

Pa­sak jo, Va­ka­rų ša­ly­se gy­vos žu­vys taip pat par­duo­da­mos. Ta­čiau jei pir­kė­jas no­ri neš­tis ją gy­vą, pri­va­lo ar­ba tu­rė­ti iš na­mų at­si­neš­tą ki­bi­rą van­de­niui, ar­ba įsi­gy­ti jį vie­to­je. „Plas­ti­ki­niuo­se mai­še­liuo­se nie­kur ci­vi­li­zuo­tuo­se kraš­tuo­se žu­vys nė­ra du­si­na­mos. Jei­gu kar­pis ne­bū­tų ne­by­lus gy­vū­nas, o ga­lė­tų šauk­ti, Lie­tu­vos pre­ky­bos cen­truo­se pir­kė­jams tur­būt tek­tų už­si­kimš­ti au­sis“, - iro­ni­zuo­ja Lie­tu­vos gy­vū­nų glo­bos drau­gi­jos pir­mi­nin­kas.

Pa­šne­ko­vas tei­gia su­pran­tan­tis, kad pir­kė­jai pa­gei­dau­ja švie­žių vi­sų rū­šių pro­duk­tų, bet, jo žo­džiais, viš­tos, dūs­tan­čios mai­še­ly­je, iš par­duo­tu­vės nie­kas ne­si­ne­ša, nes vaiz­das bū­tų per­ne­lyg ne­es­te­tiš­kas. Tuo tar­pu nuo so­viet­me­čio lai­kų už­si­li­kęs ne­ti­kęs pre­ky­bos me­to­das gy­vo­mis žu­vi­mis kaž­ko­dėl at­ro­do pri­im­ti­nas.

„VMVT re­a­guo­ja į var­to­to­jų skun­dus. Gy­vū­nų ge­ro­ve be­si­rū­pi­nan­tys ins­pek­to­riai tik­rai ei­na į pre­ky­bos cen­trus, nag­ri­nė­ja skun­dus, ran­da pa­žei­di­mų ir bau­džia pre­ky­bi­nin­kus. Bet prie kiek­vie­no ak­va­riu­mo ins­pek­to­riaus ne­pa­sta­ty­si. Me­tų ei­go­je gal­būt si­tu­a­ci­ja ir nė­ra tra­giš­ka, ta­čiau prieš šven­tes pel­no be­si­vai­kan­tys pre­ky­bi­nin­kai „pa­mirš­ta“ vi­sas tai­syk­les – ak­va­riu­muo­se bū­na dau­giau kar­pių ne­gu van­dens. De­ja, pir­kė­jams toks re­gi­nys akiai įpras­tas, to­dėl skun­dų pa­tei­kia­ma ma­žai. Gal­būt žmo­nės ma­no, kad pa­si­skun­dęs par­duo­tu­vės va­do­vui tik su­si­ga­din­si nuo­tai­ką, o nau­dos ne­bus jo­kios“, - svars­to B. No­rei­kis.

Lie­tu­vos gy­vū­nų drau­gi­jos pir­mi­nin­ko tei­gi­mu, gam­tos glo­bė­jai ne­sie­kia, kad pre­ky­ba gy­vo­mis žu­vi­mis bū­tų vi­siš­kai pa­nai­kin­ta, ta­čiau sie­kia, kad ji vyk­tų hu­ma­niš­kai. „Žmo­nės mėgs­ta ir par­si­ne­šę na­mo su­leis­ti kar­pius į vo­nią, lei­džia jais „pa­si­džiaug­ti“ vai­kams. Reik­tų ge­rai pa­gal­vo­ti, ar tai iš tie­sų ge­ras el­ge­sio su gy­vais pa­da­rais pa­vyz­dys“, - kal­ba B. No­rei­kis. Pa­šne­ko­vo nuo­mo­ne, ge­riau jau pa­pra­šy­ti, kad žu­vį pa­skers­tų ir iš­skros­tų pre­ky­bos cen­tre. „Ma­no ma­ny­mu, ne­ver­ta bai­min­tis, kad iš­ne­šęs jū­sų iš­si­rink­tą žu­vį par­da­vė­jas at­neš ki­tą, ne to­kią švie­žią. Žu­vys ak­va­riu­muo­se to­kios trau­muo­tos, kad sa­viš­kę kiek­vie­nam ne­sun­ku at­skir­ti iš ran­dų ir nu­plėš­tų žvy­nų“, - tei­gia Lie­tu­vos gy­vū­nų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas.

VMVT In­for­ma­ci­nių sis­te­mų ir in­for­ma­ci­jos sky­riaus vy­riau­sio­sios spe­cia­lis­tės Ra­mu­nės Gir­džie­nės tei­gi­mu, pre­ky­bą gy­vo­mis žu­vi­mis reg­la­men­tuo­ja ati­tin­ka­mi tei­sės ak­tai: maž­me­ni­nė­se pre­ky­bos įmo­nė­se, už­si­i­man­čio­se gy­vų žu­vų tvar­ky­mu, tu­ri bū­ti už­tik­ri­na­mas Gy­vų žu­vų tvar­ky­mo maž­me­ni­nės pre­ky­bos sub­jek­tuo­se ve­te­ri­na­ri­jos rei­ka­la­vi­mų, pa­tvir­tin­tų VMVT di­rek­to­riaus 2007 m. bir­že­lio 28 d. įsa­ky­mu Nr. B1-571, įgy­ven­di­ni­mas. Šie rei­ka­la­vi­mai nu­sta­to mais­tui skir­tų gy­vų žu­vų lai­ky­mo, svai­gi­ni­mo ir sker­di­mo, pa­skers­tų žu­vų iš­da­ri­nė­ji­mo par­duo­tu­vė­se rei­ka­la­vi­mus. Gy­vas žu­vis ga­li­ma tvar­ky­ti tik tuo­se maž­me­ni­nės pre­ky­bos sub­jek­tuo­se, ku­rie ati­tin­ka mi­nė­to tei­sės ak­to rei­ka­la­vi­mus. Pir­kė­jams pa­gei­dau­jant, pre­ky­bos cen­truo­se žu­vys par­duo­da­mos gy­vos, ap­svai­gin­tos, pa­skers­tos ar iš­da­ri­nė­tos.

Maž­me­ni­nės pre­ky­bos sub­jek­te tu­ri bū­ti įreng­tos tal­pyk­los gy­voms žu­vims lai­ky­ti. Tal­pyk­los, jo­se esan­ti įran­ga ir žu­vų gau­dy­mo įran­ga tu­ri bū­ti to­kia, kad ne­trau­muo­tų žu­vų. At­si­žvel­giant į par­duo­tu­vė­se lai­ko­mų gy­vų žu­vų rū­šį nu­ma­ty­tos re­ko­men­duo­ja­mos žu­vų kie­kio, van­dens tem­pe­ra­tū­ros ir iš­tir­pu­sio de­guo­nies kie­kio van­de­ny­je nor­mos.

Prieš per­ke­liant gy­vas žu­vis iš vie­nos tal­pyk­los į ki­tą tu­ri bū­ti su­vie­no­din­ta van­dens tem­pe­ra­tū­ra. Jos skir­tu­mas tu­ri bū­ti ne di­des­nis kaip 4 °C. Tal­pyk­lo­se lei­džia­ma lai­ky­ti tik svei­kas ir gy­vas žu­vis. Su­žeis­tos, ne to­kios ak­ty­vios žu­vys tu­ri bū­ti ne­del­siant iš­ima­mos iš tal­pyk­lų, ap­svai­gi­na­mos, pa­sker­džia­mos, iš­da­ri­nė­ja­mos ir siū­lo­mos par­duo­ti. Taip pat maž­me­ni­nės pre­ky­bos sub­jek­tuo­se tu­ri bū­ti už­tik­ri­na­ma, kad gy­vas žu­vis tvar­kan­tys as­me­nys tu­rė­tų rei­kia­mą kva­li­fi­ka­ci­ją, ži­nių bei įgū­džių at­lik­ti šį dar­bą.

Par­duo­tu­vė­se tu­ri bū­ti pa­skir­ti at­sa­kin­gi as­me­nys, ku­rie pri­va­lo ne re­čiau kaip vie­ną kar­tą per die­ną ap­žiū­rė­ti tal­pyk­las ir jo­se esan­čias žu­vis, už­tik­rin­ti van­dens tem­pe­ra­tū­rą, van­dens pri­so­ti­ni­mą de­guo­ni­mi ir leis­ti­ną gy­vų žu­vų tan­ku­mą van­dens tal­pyk­lose bei pa­gal įmo­nės sa­vi­kon­tro­lės sis­te­mą re­gist­ruo­ti duo­me­nis apie gy­vų žu­vų pri­ėmi­mą, nu­ro­dant pri­im­tų žu­vų kil­mę, rū­šies ko­mer­ci­nį pa­va­di­ni­mą ir svo­rį, pa­tal­pų ir tal­pyk­lų va­ly­mą, plo­vi­mą ir dez­in­fe­ka­vi­mą bei su­rink­tus ir per­duo­tus per­dirb­ti ša­lu­ti­nius gy­vū­ni­nius pro­duk­tus.

Iš­da­ri­nė­tos žu­vys tu­ri bū­ti kruopš­čiai nu­plau­na­mos šal­tu šva­riu ar ge­ria­muo­ju van­de­niu. Žu­vų svai­gi­ni­mas ir sker­di­mas ga­li bū­ti at­lie­ka­mas tik pa­tvir­tin­tais me­to­dais. Siū­lo­mos par­duo­ti iš­da­ri­nė­tos žu­vys lai­ko­mos le­de. Jis tu­ri bū­ti pa­ga­min­tas iš šva­raus ar ge­ria­mo­jo van­dens. Iš­tir­pus le­dui, van­duo tu­ri leng­vai iš­te­kė­ti ir ne­si­lies­ti su žu­vi­mis. Pir­kė­jams ma­to­mo­je vie­to­je pri­va­lo bū­ti pa­tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja, ku­rio­je nu­ro­do­ma žu­vų su­ga­vi­mo van­dens tel­ki­ny­je da­ta, iš­da­ri­nė­ji­mo da­ta ir tin­ka­mu­mo var­to­ti ter­mi­nas.

Vyk­dant maž­me­ni­nių pre­ky­bos sub­jek­tų, už­si­i­man­čių gy­vū­nų žu­vų tvar­ky­mu, pa­tik­ri­ni­mus, daž­niau­siai nu­sta­to­mi žu­vų kie­kio van­dens tal­pyk­lo­se pa­žei­di­mai. Šie pa­žei­di­mai tie­sio­giai su­si­ję su van­dens tem­pe­ra­tū­ros ir iš­tir­pu­sio de­guo­nies kie­kio van­de­ny­je re­ko­men­duo­ja­mų nor­mų ne­si­lai­ky­mu.