Juos pagamino Sargėnų vidurinės mokyklos moksleiviai, generolo S.Raštikio puskarininkių mokyklos kursantai, nykstančioms paukščių rūšims neabejingi kauniečiai.
„Tokį kiekį inkilų iškelti nėra taip paprasta - ko gero darbai truks visą dieną. Jie bus kabinami 3-8 metrų aukštyje, kad būtų saugiau paukščiui ir niekam nekiltų noras užlipti ir patikrinti, kas inkilo viduje“, - lrytas.lt sakė vienas akcijos organizatorių ornitologas Julius Morkūnas.
Kauno mieste yra viena didžiausių į Raudonąją knygą įtrauktų dančiasnapių populiacijų - gyvena apie 20 porų. Tačiau jiems trūksta senų medžių su natūraliai atsiradusiomis drevėmis, kuriose patelės galėtų perėti.
„Gamtoje nerasdami natūralaus prieglobsčio arba inkilų, paukščiai užima miesto centre esančių namų ventiliacijos angas. Apie pusantro kilometro iki vandens jie veda savo jauniklius per gatves, šaligatvius. Pamačiusios žmones patelės išsigąsta, palieka savo jauniklius, kurie netrukus tampa varninių paukščių, kačių bei šunų grobiu“, - sakė J.Morkūnas.
Akcijos iniciatoriai vylėsi, kad iškelti inkilai padės gausinti dančiasnapių populiaciją, sumažins šių retų paukščių nykimą. Pasak gamtininkų, jei kuriame nors inkilų neapsigyvens dančiasnapė, savo įspūdingais matmenimis inkilas puikiai tiks pelėdai.
„Dančiasnapiams susiporavus patinas toliau jokio vaidmens nevaidina. Patelė ieško drevės arba inkilo, jame išsipeša savo pūkus ir padeda 10–12 kiaušinėlių. Ten patelė tupi visą mėnesį, niekur neišlenda, nesimaitina, visą laiką šildo kiaušinius. Jaunikliams išsiritus bei apdžiuvus, pirmosiomis gyvenimo dienomis jie būna labai šoklūs. Paukščiukai užšoka mamai ant nugaros ir pro landą šoka ant žemės. Net krisdami iš gana didelio aukščio jie nesusižaloja. Kuomet patelė įsitikina, kad visi dančiasnapiukai iššokę iš inkilo, ji nuskrenda link savo jauniklių, nuveda juos į artimiausią vandens telkinį, kur toliau gyvena“, - lrytas.lt pasakojo Lietuvos gyvūnų globos draugijos vadovas Benas Noreikis.