Antropologas iš Florencijos universiteto Matteo Borrini
sakė, kad šie moters palaikai aptikti mažutėje Venecijos lagūnos Lacareto
Nuovo saloje. Anot jo, tai patvirtina viduramžiais paplitusį tikėjimą, kad
vampyrai platino marą, dar vadinamą Juodąja Mirtimi.
„Pirmą kartą archeologams pavyko atkurti vampyro išvarymo ritualą,-
telefonu agentūrai pasakojo M.Borrini. - Tai padeda nustatyti, kaip atsirado
mitas apie vampyrus“.
Minimos moters griaučiai gulėjo masiniame kape, kuriame buvo palaidotos
1576 metais Venecijoje siautusio maro aukos. Saloje, esančioje maždaug 3 km
į šiaurės rytus nuo Venecijos, buvo sergančiųjų maru ligoninė.
Maras kartojęsis Europoje nuo 1300 iki 1700 metų skatino tikėjimą
vampyrais, daugiausia dėl to, kad nebuvo gerai suprantamos kūno irimo
priežastys, sakė M.Borrini.
Duobkasiai, kurie atkasdavę masinius kapus, juose kartais aptikdavo nuo
dujų išsipūtusius kūnus, vis dar augančius plaukus ir iš burnų tekantį
kraują, tad pamanydavo, kad palaidoti žmonės vis dar gyvi.
Įkapės, kuriomis buvo uždengiami mirusiųjų veidai, dažnai suirdavo dėl
burnos bakterijų ir apsinuogindavo dantys. Tokiu būdu vampyrai ėmė garsėti
kaip „įkapių ėdikai“.
Viduramžių medicinos ir religinės knygos tikėjo, kad marą platina
„nenumirę žmonės“, kurie iščiulpia iš kūnų dar likusią gyvybę ir taip įgiję
jėgų vėl sugrįžta į miesto gatves.
„Norint nužudyti vampyrą, reikėdavo nuimti nuo jo burnos įkapę, kuri jam
buvo tarsi vaikui pienas, ir įkišti ten nevalgomą daiktą, - pasakojo
M.Borrini.- Visai tikėtina, kad kai kurie palaikai buvo rasti su plytomis
burnose, tačiau pats ritualas atpažintas pirmą kartą“.
Legendos apie kraują geriančius vampyrus žinomos tūkstančius metų.
Dabartinis vampyro variantas siejamas su airių rašytojo Bramo Stokerio
(Bremo Stokerio) 1897 metais išleistu romanu „Drakula“ (Dracula). Jį
autorius parašė remdamasis Europos tautosaka ir legendomis apie vampyrus.