„Norite pamatyti gražių moterų? Benamių?“ – Belgijos televizijos žurnalistų klausimas suglumino gyvenime ir šilto, ir šalto mačiusį gatvės pašnekovą, laikantį atidarytą alaus skardinę vienoje rankoje ir degančią cigaretę – kitoje.
Iš nuostabos dirstelėjęs į savo draugą, užkalbintas vyriškis šyptelėjo pro ilgus rudus ūsus: „Ar žinote prieglaudą „Chez Nous“ („Pas mus“)?
Ten nėra išskirtinio grožio moterų, greičiau ten – išskirtinės moterys. Gal kiek akis užpylusios, kaip ir mes“.
Kai veiksmas persikėlė į minėtą Briuselio prieglaudą socialinių problemų turintiems žmonėms, skeptiškos vyrų nuotaikos pasirodė buvusios klaidingos.
Itin kuklioje aplinkoje kalbinamos likimo, o gal savęs pačių nuskriaustos dailiosios lyties atstovės, daugelio nuostabai, ne tik neatsisakė bendrauti prieš televizijos kameras. Jos, pasirodo, yra pasiryžusios dalyvauti net grožio konkurse.
Iš gatvės – į garsenybes?
Idėja surengti konkursą „Mis benamė“ jau kurį laiką kursto diskusijų ugnį šalyje. Tačiau pačios būsimosios konkurso dalyvės nusiteikusios ne tik ryžtingai, bet ir optimistiškai.
„Dalyvausiu ir laimėsiu, – tvirtino stogo virš galvos neturinti valonė. – Labai noriu laimėti pirmąją vietą, man to reikia“.
Kad žiūrovams, o ir būsimajai vertinimo komisijai dėl geriausios kandidatūros abejonių nekiltų, moteris įtaigiai pridūrė: „Nors aš ir miegu gatvėje, prausiuosi kiekvieną dieną“.
Bet kažin ar tokių argumentų siekiant pagrindinio laimėjimo – nemokamo būsto vieneriems metams – užteks? Juolab kai apie jį svajoja penkiolika benamių kandidačių.
Neseniai pretendentės į „Mis benamė“ karūną rinkosi vienoje Briuselio sporto salėje.
Prakaito čia niekas neliejo, tačiau buvo karšta – salė kaito nuo stiprių emocijų. Čia vyko pirminė konkurso atranka.
Pretendentės – atviros
Belgai iki tol tikriausiai nė nesapnavo, kad vieną dieną jų šalyje ims ir įvyks gražiausios benamės rinkimai.
Maniusieji, jog socialinių problemų turinčios moterys tokiame renginyje dėl moralinių priežasčių dalyvauti nenorės, labai klydo. Į atranką atvykusios gyvenimo mėtytos ir vėtytos kandidatės skaudžios tiesos į vatą nevyniojo.
„Man – 38 metai, aš gyvenu Pietų stotyje“, – taip žiuri prisistatė viena kandidačių.
„Viskas, ko aš noriu, yra gyventi stabiliai ir susigrąžinti vaikus“, – bandė įtikinti kita.
Trečioji, paklausta apie didžiausią košmarą, atsakė, jog tai – jos šeima.
„Tai, kad gyvename gatvėje, dar nereiškia, jog esame šiukšlės. Mes – irgi žmonės“, – skeptikams replikavo neįprasto konkurso dalyvė Isabelle.
Tiesa, ne visi belgai palankiai vertina tokį sumanymą.
„Visai nusiritome“, – vien nuo minties apie konkursą „Mis benamė“ šiurpas nupurtė nemažą dalį belgų.
„Kas toliau?“ – retoriškai klausė kiti. – „Mis neįgalioji“, kur pagrindinis prizas – protezas?“
Skeptikams vertėtų palaukti?
Tačiau visas skeptikų kritikos strėles pasiruošusi atremti aštuoniolikametė Aline Duportail. Ji – buvusi narkotikų platintoja, pradedanti poetė ir pretendentė į „Mis Belgija“ karūną.
Palaikoma savo motinos, gerai benamių pasaulyje žinomos Mathilde Pelsers, mergina atrėžia: „Viskas, ko mes siekiame, tai stogo virš galvos neturinčioms moterims suteikti tikėjimo savimi, išklausyti jas ir pamėginti joms padėti gyventi geriau“.
Duktė ir motina – konkurso „Mis benamė 2009“ sumanytojos. Dabar jos kartu su lengvą šoką visuomenei sukėlusio renginio dalyvėmis mėgaujasi Belgijos ir kitų Europos valstybių žiniasklaidos dėmesiu. Ir ne tik.
Įvairios repeticijos, kursai, medicininis ir socialinis mokymai – nuo šiol tokia grupelės Belgijos benamių moterų kasdienybė. Įdomiausia, kad kelias valandas pabendravusios su žurnalistais jos interviu dalija nepaprastai laisvai, tarytum tai būtų dariusios daugelį metų.
O M.Pelsers, atrodo, įsitikinusi, kad benamės šalies visuomenei dar pateiks staigmenų. Organizatorė viešai pareiškė, kad renginį kritikuoti bus galima. Tačiau po pusmečio, mat jo finalas planuojamas tik šių metų spalio mėnesį.