Vilčių karališkiesiems paukščiams išsilaisvinti vienam nuo kito ir nuo
abiejų kūnus kiaurai persmelkusios ledinės srovės, tempusios į dugną,
beveik nebuvo. Į mažesniojo, 4,8 kg sveriančio erelio gerklę snapą ir
nagus buvo suleidęs didesnis, 5,1 kg sveriantis, o abu skandino
peršlapusiais sparnais suplaktas tamsus vanduo.
Trys atsitiktiniai paukščių stebėtojai iš Kauno, Žiežmarių ir Alytaus,
apypiete atvykę pasigrožėti pavasarinėmis paukščių kolonijomis iki
Drevernos (Klaipėdos r.) ir skaitę žiedų ženklus ant gulbių giesmininkių
iš Anglijos, Rusijos šiaurės ir žąsų iš Olandijos kojų, buvo ką tik
pasukę link Sakučių (Šilutės r.) kaimo šlapžemių.
Jie veriantį jūrinių erelių riksmą išgirdo iš toli. Suprato, kad vyksta
mirtinos paukščių grumtynės už būvį.
Pribėgę arčiau prie kanalo, pamatė įnirtingas į Lietuvos Raudonąją knygą
įrašytų karališkųjų paukščių pastangas peštynėse laimėti kovą. Žinoma,
dėl teritorijos, ne dėl patelės ar grobio. Gretimuose Sakučių, Bundulų
miškuose lizdai jau sukrauti, gal būt, ir dėtis jau pakaitom poros peri.
Po šios dvikovos du jūriniai ereliai vargu ar būtų grįžę į savo lizdus.
Net mažiau kruvinas ir aiškiai stipresnis po laimėto mūšio kažin ar būtų
sugebėjęs pakilti, nes buvo kiaurai peršlapęs.
Kovingus paukščius vyrai išskyrė, pasiekę ir pagriebę kanale už sparnų.
Ištraukė į krantą ir skambino į Ventės ragą, vyriausiajam ornitologui
Vytautui Jusiui. Sakė, atveža sužeistus erelius, reikės pagalbos.
Nuo Sakučių iki Ventės rago - keli kilometrai. Susukti į maišus
paukščiai beveik nesipriešino, o vienas buvo visai nugeibęs. Iš jo
žaizdų galvoje ir kakle nepaliaujamai sruvo kraujas.
Laimė, abu sužeisti sparnuočiai pakliuvo į profesionalų, o ne mėgėjų
rankas. Veterinarijos gydytojas iš Žiežmarių Julius Morkūnas, ekologas
iš Žuvinto biosferos rezervato Antanas Petraška ir jaunas medikas iš
Kauno Povilas Ignatavičius yra tikri ornitologijos žinovai. Jie domisi
paukščiais seniai, J.Morkūnas yra dirbęs gyvūnų globos draugijoje.
Šis veterinarijos gydytojas V.Jusio namuose išvalė paukščių žaizdas,
dezinfekavo išpešiotas vietas, operavo ir sutvarkė odos atplaišas,
sustabdė kraujavimą.
V.Jusio namų vonia, besiblaškant ereliui, buvo visa aptaškyta paukščio
krauju, o kitas tuo metu buvo uždarytas šildytis ir džiūti katilinėje.
Jo žaizdos nekraujavo, tik reikėjo kuo greičiau išdžiovinti plunksnas.
V.Jusys pakūrė sodyboje krosnį, ir ereliai ėmė pamažu šilti, atsigauti.
Silpnesnįjį, 2004 metais Deivio Dementavičiaus Lietuvoje žieduotąjį,
teko išdžiovinti V.Jusio žmonos Kristinos plaukų fenu, įjungus
šilčiausią oro srovę.
„Vienas nebūčiau susitvarkęs, nes išlaikyti
galingą paukštį nelengva, bet buvome keturiese, visi žinantys, kaip
padėti į nelaimę pakliuvusiems ereliams“, - žurnalistei sakė V.Jusys.
Būtinoji pagalba, kurią paukščiai gavo laiku, puikiai padėjo. Per naktį
ereliai jėgas po patirto streso atgavo V.Jusio namo rūsyje, skirtingose
patalpose, o šiandien rytą, saulei pakilus, V.Jusys, A.Petraška,
P.Ignatavičius ir J.Morkūnas suvystytus į maišą savo „kūdikius“,
plėšriausius iš sparnuočių giminės, nuvežė atgal į Sakučių apylinkes.
Perkirpo maišus ir paleido, o ereliai be vargo plačiai išskleidė galingus
sparnus, pabėgėjo prieš vėją ir pakilo. Bet iš karto staigiu posūkiu skrido
į skirtingas puses - vienas į Sakučių, kitas - į Bundulų miško pusę.
Atrodo, šį pavasarį jie vienas kito tikrai vengs.
Iš sudžiūvusių stagarų pakanale pagal erelių skrydžių trajektoriją
liuoktelėjo stirninas, o kiškis susigūžė, kad tik netaptų grobiu.
Pamario krašte - nuo Gėgės žiočių visu Nemuno deltos ilgiu iki Kuršių
marių bei pakrante iki pat Drevernos - jūrinių erelių lizdų yra apie
dvidešimt. Šių paukščių daugėja, žmonės ne kartą gelbėjo susižeidusius,
nusilpusius. Nes nėra ir negali būti abejingų padangių didžiūnams.