Kai galvos nebūna „papuošusi“ plaukų suktukais, 40-metė moteris atrodo net labai elegantiškai: juodi drabužiai, stilingi papuošalai, šalia ant grindų – dvi juodos rankinės.
Įsitaisiusi lyg namuose ant sofos, Jaana J. sėdi ant suolo oro uoste ir stebi keleivius, besiregistruojančius į lėktuvą.
Jos juodi batai tvarkingai laukia šeimininkės po suolu.
Kad ir kas atsitiktų, moters veidas lieka neįskaitomas: ji neieško kitų žvilgsnio, veide nesukruta nė raumenėlis.
Tik retkarčiais ji kažką niūniuoja panosėje.
Ilgai niekam neužkliuvo
Keleiviai Šėnefeldo oro uoste skuba pro šalį.
Kartais jų žvilgsnis užkliūva už moters suktukų.
„Dėl tų suktukų ji man iš karto krito į akis. Bet šiaip ji niekam nieko nedaro“, – sako Silvia Lange, dirbanti paskutinės minutės kelionių biure.
Silvia, kaip ir dauguma kitų oro uosto darbuotojų, nebandė užkalbinti keistuolės, nors ši puikiai kalba angliškai.
„Ji nekart yra užsisakiusi pas mane salotų arba arbatos.
Gana ilgai sėdėdavo prie staliuko, paskui sumokėdavo ir nueidavo“, – gūžteli pečiais restorano darbuotoja.
Paslaptinga moteris jau nuo praėjusių metų gruodžio gyvena Berlyne – iš pradžių ji leido laiką Tėgelio, dabar – Šėnefeldo oro uoste. Tik prieš gerą mėnesį paaiškėjo, jog ji – galbūt netikėto psichikos sutrikimo ištikta suomė.
Padėtis tapo dramatiška
Nuo to laiko ėmė suktis įstaigų karuselė. Valdininkai skėsčioja rankomis: padėtis, kurioje atsidūrė moteris, atrodo neišsprendžiama.
Panašiai kaip Steveno Spielbergo filme „Terminalas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Tomas Hanksas.
Juostoje pasakojama istorija apie vyriškį, ne savo valia įstrigusį Niujorko J.F.Kennedy oro uoste.
Manoma, kad filmą įkvėpė iraniečio Mehrano Karimi Naseri, nuo 1988-ųjų keliolika metų gyvenusio Paryžiaus Charles'io de Gaulle'io oro uoste, likimas.
Tačiau suomės istorija – ne filmas, o tikrovė.
Ir gerokai besiskirianti ne tik nuo filmo siužeto, bet ir nuo realios minėto iraniečio istorijos.
Negana to, suomės padėtis vis blogėja. Jau kuris laikas moteris nebegali nusipirkti maisto – Suomija esą jai nebeskiria paramos, kurią ji anksčiau gaudavo.
„Ji nebeturi pinigų. Šiandien ji prisipažino dar nieko nevalgiusi“, – prieš kelias savaites žurnalistams pasakojo suomių bendruomenės Berlyne kunigas Kai Hentonnenas.
Tiesa, pragyventi oro uoste moteris tikriausiai galėtų ir iš to, ką jai tiesiog dovanotų aplinkiniai.
Tačiau ši moteris – ne tik labai išdidi, bet ir uždara.
Jaana J. ilgai nekalbėjo net su K.Hentonnenu.
O kai vis dėlto apsisprendė palaikyti su juo ryšį, prabilo angliškai, nors tikriausiai galėtų puikiausiai kalbėti suomiškai.
Atsisako bet kokios pagalbos
Suomė atsisako bet kokios pagalbos ir neprisileidžia prie savęs žmonių.
Net savo tėvų, jau nekalbant apie policijos pareigūnus, ambasados darbuotojus, psichiatrus ar Berlyno tarnybų darbuotojus, siūlančius pagalbą.
Moteris atstūmė ir gydytojus, kurie specialiai dėl jos atskrido iš Suomijos, tikėdamiesi sugrąžinti į tėvynę.
Įsodinti Jaaną J. į lėktuvą jėga iki šiol nebuvo pagrindo. Pagal įstatymą ligoniams prieš jų valią atimti laisvę galima tik tada, kai jie yra pavojingi aplinkiniams.
„Problemiškas įstatymas, nes jis neleidžia padėti ligoniams“, – kritikavo Berlyno universitetinės klinikos „Charite“ psichiatrijos skyriaus vedėjas Andreasas Heinzas.
Tačiau ir jis pripažįsta esąs bejėgis.
Nori naujo gyvenimo?
Atrodo, suomė paprasčiausiai nori, kad ją paliktų ramybėje. Ir kad daugiau neklausinėtų apie praeitį.
Bent jau taip ji sakė kunigui K.Hentonnenui.
Jaana J. – gydytoja, ilgą laiką sėkmingai dirbusi. Ji netgi rašė mokslinius darbus. Internete nesunku rasti jos tyrinėjimų pavyzdžių.
„Darbas jai buvo labai svarbus, ji kėlė sau labai aukštus reikalavimus.
Tačiau vieną gražią dieną moteris puolė į depresiją, užsisklendė ir nebepajėgė išsikapstyti iš šios būsenos“, – pasakojo K.Hentonnenis.
Artimieji įkalbėjo Jaaną J. kreiptis į psichiatrą. Tačiau gerti vaistų ji nenorėjo. Esą jau geriau pradėsianti viską iš naujo. Moteris susikrovė lagaminus ir paliko Suomiją.
Praėjusiais metais Jaana J. kurį laiką gyveno Turkijoje, kur tikėjosi rasti „išsivysčiusią aukšto lygio kultūrą“.
Kaip žurnalistams perpasakojo kunigas, moteris esą vis ieško išsilavinusių žmonių, su kuriais galėtų kalbėtis.
Turkijoje tokių nerado, tad atskrido į Berlyną.
„Tačiau dabar ji ir pati mato, kad pradėti naują gyvenimą oro uoste ne taip jau paprasta“, – pasakojo kunigas.
Naujas gyvenimas be dokumentų? Savo pasą Jaana J. paprasčiausiai išmetė, tikėdamasi gauti kitos valstybės pilietybę. Mat Suomija jai – jau praeitis.
Į gimtinę – per prievartą?
„Tikiuosi, kad jai pasiseks. Nepaisant visų sunkumų, kuriais ji pati sau užkerta kelią, Jaana labai protinga moteris, bet per daug išdidi, kad prašytų pagalbos“, – atsiduso kunigas.
Kol kas Jaana vis dar Berlyne: dieną – mieste, o naktį – oro uoste.
Moteris skundžiasi, kad įkyrėjo smalsuoliai ir žiniasklaidos dėmesys.
Gali būti, kad toks moters gyvenimas vis dėlto netrukus baigsis ir ji bus pargabenta namo – netgi prieš savo valią.
Suomijos ambasada Berlyne pasirūpino, jog teismas Suomijoje pripažintų ją neveiksnia, ir skyrė jai globėją, kuris ruošiasi kreiptis į Berlyno tarnybas.
Istorija, kurią susidomėjusi beveik du mėnesius stebėjo Berlyno žiniasklaida, atrodo, greitai baigsis.
O gal Jaana J. kur nors vėl iškeliaus?
* * *
Neįprastų įnamių – ne vienas
Žmonių, dėl kokių nors priežasčių apsigyvenančių oro uostuose, pastaraisiais metais vis daugėja.
* Praėjusių metų rudenį pasaulyje išgarsėjo vienas japonų turistas. Jis į Meksiko Benito Juarezo tarptautinį oro uostą iš Tokijo atskrido rugsėjo 2-ąją. Tąkart nespėjęs persėsti į lėktuvą, skrendantį į Braziliją, Hiroshi Nohara tiesiog apsigyveno oro uosto terminale, nors ir turėjo bilietą skristi atgal į Japoniją.
* Beveik 4 mėnesius oro uoste išgyvenęs japonas taip niekada ir neatskleidė, kodėl taip elgiasi. „Nesuprantu, kodėl esu čia. Neturiu priežasties. Jeigu reikėtų pateikti atsakymą, pasakyčiau, kad norėjau oro uoste pakvėpuoti Meksikos oru“, – vienai televizijai yra sakęs H.Nohara.
* H.Nohara miegodavo ant žemės, buvo vaišinamas įvairių restoranų ir kavinių, nuolat dalijo interviu žurnalistams ir mėgavosi kitų turistų jam skiriamu dėmesiu. Tačiau metų pabaigoje keistuolis paslaptingai dingo. Liudininkai teigia, kad jis su kažkokia moterimi įsėdo į taksi automobilį ir nebegrįžo. Kai kurie oro uosto darbuotojai teigė, kad minėta moteris anksčiau mažiausiai porą kartų lankė H.Noharą. Vėliau pranešta, kad jis apsigyveno su ta moterimi.
* Madrido Barachaso oro uosto vadovybė dar praėjusių metų pavasarį pastebėjo, kad čia nuolat gyvena šeši benamiai. Visi jie – užsieniečiai.
* Dar labiau pastogės neturinčius žmones oro uostas traukia naktį. Oro uosto suoliukai jiems atstoja lovas, tualetai – dušus, o lagaminams skirti vežimėliai – transporto priemonę. „Daugelis benamių mieliau nakvoja oro uoste nei benamių prieglaudose – čia ramu, o ten labai daug triukšmo ir girtavimo“, – pasakojo Jose, kuris į oro uostą kartais atvyksta ramiai išsimiegoti.
* 67 metų vengras Estefanas – Barachaso oro uosto veteranas. Jis kasdien pusryčiauja kartu su apsaugos darbuotojais. Šie paso neturintį vyriškį vadina „oro uosto siela“.