Dar nuo XVIII amžiaus neįkainojamus muziejaus eksponatus
prižiūrėdavo ir budri mažoji kačių armija. Katinai būdavo pagrindinis
ginklas įveikti žiurkes, kurios meno kolekcijoms neretai pridarydavo žalos.
Šiandien katės – jau labiau simboliniai muziejaus įnamiai. Tačiau šiems
mieliems gyvūnėliams pagerbti sukurta nemažai meno kūrinių.
Tradiciškai kačių šventė Ermitažo kiemelyje prasideda vaikų meno paroda –
mažieji čia tapo kates. Nugalėtojui – 9-mečiui berniukui – specialų
diplomą įteikė pats Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis.
Apie kates ir jų reikšmę muziejaus raidai M.Piotrovskis gali
papasakoti labai daug.
„Ermitaže gyvena apie 50 katinų. Aišku, kartais tikslų skaičių
sunku pasakyti. Katės įsikuria didelėje muziejaus teritorijoje. Kartais
katinus atiduodame žmonėms, tačiau tik į patikimas rankas. Kačių išlaikymui
pinigus aukoja Ermitažo darbuotojai, muziejaus svečiai, kartais lankytojai
iš užsienio. Žodžiu, viskas veikia kaip kokiame labdaros fonde. Taigi čia
gyvenančios katės gali padėkoti Ermitažo darbuotojams ir svečiams“, - sako Ermitažo vadovas.
Prieš daugiau nei 250 metų buvo nutarta Ermitaže užveisti kačių koloniją
karui su graužikais, kurie kėlė realų pavojų šiam prestižiniam meno
muziejui.
1745-aisiais imperatorienė Jelizaveta, Petro Didžiojo duktė, išleido
dekretą, nurodantį surasti geresnių kačių Kazanėje. Peles ir žiurkes
gaudančios katės turėjo būti perduotos jos didenybės dvarui. Specialiai paskirtas
žmogus prižiūrėdavo atgabentų kačių būrį, turėjo jas maitinti, rūpintis jų
sveikata.
Tokią politiką, kuri davė vaisių ir valė karališkuosius pastatus nuo
graužikų, tęsė ir imperatorienė Jekaterina.
Neatskiriamais Ermitažo įnamiais katinai buvo iki Leningrado apgulties.
Tuomet iš bado mirštantys žmonės mieste valgė viską, ką tik galėjo.
Paskui katės į Ermitažą pamažu sugrįžo, dabar jos laikomos muziejaus
rūsiuose ir į ekspozicijų sales nepatenka.
„Katės čia patenka skirtingais keliais. Kai kurios šiaip atklysta, kitas
atneša žmonės. Yra ir tokių, kurios pasaulį išvydo būtent čia, o Ermitaže
gyveno ir vis dar tebegyvena jų protėviai“, - pasakoja muziejuje dirbanti Tatjana Danilova.
Ermitažo kolektyvas noriai aukoja muziejaus augintinių išlaikymui.
Darbuotojai juokauja, kad jų prižiūrimos katės dabar tingios ir išlepusios.
Mažai kas prisimena, kada paskutinį kartą senuose Ermitažo pastatuose matė
žiurkę. Kačių darbą kuo puikiausiai atliko įvairūs graužikus atbaidantys
cheminiai preparatai ir spąstai.