Pernai liepą I.Lubienė gavo šaukimą atvykti į Klaipėdos miesto apylinkės
teismą, kur bus nagrinėjamas antstolio Zeno Zenkevičiaus prašymas dėl
skolininko pakeitimo skolos išieškojimo procese.
„Nuėjau į teismą. Niekas man dorai nepaaiškino, dėl ko esu iškviesta,
jokių dokumentų iš teismo nebuvau gavusi. Pasakė, kad esu skolinga 210
litų, o kadangi skola ilgai nesumokėta, ši suma jau išaugo iki 760 litų.
Supratau, kad už elektros energiją įsiskolino mano vyras. Jis jau buvo
senokai miręs, - pasakoja I.Lubienė. - Tuomet pamaniau: jei liko
skola, sumokėsiu, tik nesupratau, kodėl apie tai man niekas nieko
nepranešė, o iškart pasitelkė antstolius?“.
Rugpjūčio 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas konstatavo, kad
skolininkas Stanislovas Lubys miręs, todėl skolininko teisių bei pareigų
perėmėja bei skolininke tampa jo žmona.
Spalio 23 d. to paties nagrinėjimo imasi Klaipėdos rajono apylinkės
teismas. Mat paaiškėjo, kad įsiskolinta už elektrą Klaipėdos rajone.
Antstolio prašymas dar kartą patenkinamas - mirusio skolininko S.Lubio
teisių ir pareigų perėmėja pripažinta našlė. Vadinasi, ji turi sumokėti
skolą.
Po mirties mokėjo už elektrą
Gargždų teisme I.Lubienė nebuvo išgirsta, nors ir stengėsi praskleisti
nemažai jaudulio ir nemigo naktų kainavusios kurioziškos istorijos
peripetijas.
Moteris išsiaiškino, kad 2001 metų rugpjūčio 14 dieną Klaipėdos rajono
apylinkės teismas priėmė sprendimą iš jos vyro S.Lubio priteisti 193,17
lito skolą už elektros energijos tiekimą. Dar buvo priskaičiuota 20
litų žyminio mokesčio ir 6 litai pašto išlaidų valstybei.
Elektros energiją S.Lubys esą suvartojo gyvendamas Klaipėdos rajone,
Pieskojų kaime. 1998 metų balandžio 17 d. elektros energijos tiekimo -
vartojimo sutartis buvo sudaryta tarp bendrovės „Lietuvos energija“
Palangos skyriaus viršininko Remigijaus Makausko ir S.Lubio. Dokumentas
patvirtintas dviem parašais.
„Viskas iš šalies žvelgiant atrodo lyg ir normalu. Tačiau mano vyras
Pieskojų kaime niekada neturėjo jokios nuosavybės, jokio turto. Visą
gyvenimą su juo gyvenome Klaipėdoje, Bokštų gatvėje. O svarbiausia,
mano vyras mirė 1996 metų kovo 9 dieną. Išeina, kad sutartį jis sudarė
praėjus dvejiem metams po savo mirties, ir po to dar dvejus metus mokėjo
už paslaugas“, - neslepia jaudulio ir nuostabos I.Lubienė.
Dirbo elektros pastotėje
Paaiškėjo ir daugiau keistokų faktų - 2001 metų vasarą S.Lubiui buvo
įteiktas šaukimas į teismą. Taip teigiama 2001 metų rugpjūčio 14 d.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjo Alvydo Žerlausko sprendime
tenkinti „Lietuvos energijos“ ieškinį: „Atsakovui šaukimas įteiktas,
atsiliepimas negautas, laikytina, kad su ieškiniu sutinka“.
„Nesuprantu, kas pasirašė už mano vyrą šaukimą į teismą. Jis tuo metu
jau buvo miręs. Neaišku, kieno parašas yra po sutartimi, sudaryta su„Lietuvos energija“, kas dvejus metus mokėjo už elektrą“, - stebisi
moteris.
Ir dar viena dėmesio verta detalė šioje painioje istorijoje - S.Lubys
visą gyvenimą iki pat mirties dirbo bendrovės „Lietuvos energija“
Klaipėdos filiale pastotės budėtoju.
Atsiprašymo nesulaukė
I.Lubienė parašė laišką bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“
direktoriui Aidui Ignatavičiui ir išdėstė, kokių nemalonumų patyrė per
kelis mėnesius.
Ji pateikė teismų sprendimus, vyro mirties liudijimą, kitus dokumentus
ir paprašė bendrovės atsisakyti skolos išieškojimo bylos, atlyginti
vykdymo išlaidas antstoliui ir turtinę žalą jai - 100 litų, kuriuos
teko sumokėti advokato padėjėjui.
Netrukus moteris gavo A.Ignatavičiaus pasirašytą atsakymą: VST
nutraukia antstolio Z.Zenkevičiaus vykdomojo rašto vykdymą ir
įsipareigoja padengti antstolio patirtas bylos vykdymo išlaidas.
„Kadangi susiklosčiusią situaciją išsprendėme abipusiu sutarimu, manome,
kad advokato padėjėjo išlaidų apmokėjimui neturime pagrindo“, - rašoma
A.Ignatavičiaus atsakyme.
„Nesuprantu, apie kokį abipusį sutarimą čia kalbama. Su manimi niekas
nekalbėjo, dėl nieko nesitarė. Neprašiau atlyginti neturtinės žalos,
tačiau tikėjausi bent paprasto atsiprašymo“, - sakė I.Lubienė.