Trys šimtai septyni 150 cm aukščio ir 120 cm diametro išradingai dekoruoti vazonai šią vasarą pavertė Ciuricho centrinę dalį milžinišku sodu. Juose tarpsta daugiau kaip 30 rūšių augalų – nuo berželių, oleandrų ir rožių iki egzotiškų palmių ir bambukų.
Didžiausio Šveicarijos miesto turizmo departamentas kas keleri metai rengia miesto „veido transformaciją“, kad pritrauktų daugiau turistų ir primintų pasauliui apie Ciuricho patrauklumą.
1998 metų vasarą Ciurichas pavirto Alpių ganykla: jame viešpatavo įspūdingų dizainų originalaus dydžio karvės, 2001 m atgarsių iš viso pasaulio susilaukė šimtai išmoningai dekoruotų suoliukų, o 2005 metų vasarą miesto gatves užplūdę meškiukai ne tik džiugino vaikus ir jumoro jausmo nestokojančius suaugusiusiuosius, bet ir sukėlė karštą rimtai į gyvenimą žiūrinčių miesto gyventojų pasipiktinimą.
Šią vasarą Ciurichas pavirto į didelį žydintį sodą. Miesto galvos džiaugiasi, kad sunkmetis nesumenkino verslininkų noro puošti miestą: apie 4 tūkst. šveicariškų frankų, neįskaitant užmokesčio menininkams, kainuojančių gėliapuodžių išpirkta daugiau nei tikėtasi.
Kadangi ant vazono draudžiama vaizduoti firmos logotipus ar reklaminius šūkius, verslininkų pasamdytiems dekoratoriams teko gerokai pasukti galvas. Antai, laikrodžių parduotuvė „Omega“ surengė konkursą Ciuricho meno mokykloje. Piešinio tema - laikas, bet nei laikrodžiai, nei rodyklės jame negalėjo būti vaizduojami. Laimėjo kūrinys „laiko mašina“, spalvingai atskleidžiantis metų laikų kaitą bei gyvenimo tėkmę.
Visą tuziną vazonų nupirko ir išdailino didžiausias Šveicarijos bankas UBS. Juose vyrauja olandų dailininko Vincento van Gogho paveikslų motyvai: bankas remia Bazelio meno rūmuose eksponuojamą unikalią jo kūrinių parodą.
Ciuricho rojaus sodo gėliapuodžius kūrybingi dailininkai ir grafikai išpuošė įvairiausiais siužetais: nuo tradicinės Alpių slėnių panoramos, karvių su skambalais iki įspūdingo dydžio spragėsių indo, nuo ryškiai spalvotų abstrakčių vaizdų ir rytietiškų ornamentų iki grafito piešinių. Ant kiekvieno jų – lentelė su vazono šeimininko ir jį puošusio menininko pavardėmis bei informacija apie jame žaliuojantį augalą.
Kiekvienas gėliapuodis sveria apie toną: taip idėjos kūrėjai tikisi juos apsaugoti nuo vagių, panorusių pasisavinti meno kūrinius.
