„Pozuotojų nerengia jokios mokyklos. Dailininkai per draugus ir
pažįstamus mus susiranda. Ateiname į studiją, nusirengiame ir
sėdime. O dailininkai mus glamonėja akimis“, - sakė šokėja Hilda
Palkovskytė, atskubėjusi į sostinės „Arkos“ galeriją.
Dirbdama modeliu Hilda ir kitos merginos prisiduria pinigų prie skurdaus
atlyginimo. H.Palkovskytei teko šokti Estijoje. Iš šios šalies ją
išvijo krizė.
„Mano kolegė pozuoja nuolat. Kai išvažiuoja, aš ją pakeičiu.
Džiaugiuosi, kad nesunkiai galiu užsidirbti pusantro šimto litų. Iš
pradžių maniau, kad nepriims manęs. Mes su drauge labai skirtingos. Ji
prakauli ir raumeninga, aš - putlesnė ir apvalaina. Matyt, jiems
visokių reikia. Klauskite dailininkų, aš jų nesuprantu“, - sakė H.Palkovskytė.
Kantrybė - didelė vertybė
Kokiomis formomis reikia pasižymėti, kad dailininkai pakviestų
pozuoti?
„Piešėjams visokios tinka. Svarbiausia ne forma, o pozuotojos kantrybė.
Ne kiekviena gali kantriai išsėdėti keturias valandas. Kitos greitai
nualpsta. Todėl šiame darbe reikia turėti ne tik kantrybės, bet ir
sveikatos. Merginai išsėdėti sunkiau, negu mums paišyti”, - paaiškino
dailininkas Arvydas Kašauskas.
Stori „Arkos“ galerijos mūrai dar neįšilę, todėl keturias valandas
išsėdėti vien su liemenėle ir kelnaitėmis tikrai šalta. Net ir septynių
dailininkų akių glamonės nešildo. Kojų ir rankų pirštai stingsta, nuo
šalčio sąnarius ima sukti.
Merginos įsijungia šiltą elektrinį vėjelį, o kai kūnas pamėlsta ir
nueina pagaugais, nulipa nuo savo pjedestalo, įsisupa į šiltą rūbą ir
godžiai geria karštą arbatą.
„Jeigu dailininkai kvies, ateisiu kiekvieną penktadienį. Tikiuosi per
vasaros karščius šiuose mūruose bus gera ir gaivu,“ - šypsosi nuo
šalčio pamėlusi šokėja.
Piešimo pamokos - mankšta
„Mes piešiame visokius modelius. Manote, kad turime iš ko rinktis?
Būdavo laikas, kad iš viso neturėdavom pozuotojų. Krizė atvijo
merginas. Tačiau išlepusių gražuolių mums nereikia. Šokėjos
ištvermingiausios“, - patikino dailininkas Artūras Aliukas.
Daugelis galvoja, kad piešimo pamokos reikalingos jauniems,
pradedantiems dailininkams, besimokantiems meno mokyklose ar
studijuojantiems Dailės akademijoje.
„Nieko panašaus. Piešimo tradicijos yra svarbios ir klasikams. Žmogų
piešti - aukščiausias pilotažas. Tai jums ne koks ąsotis su
gėlytėmis. Žmoguje viskas labai sudėtinga. Tūkstančiai raumenukų,
proporcijos ir galybė įvairiausių niuansų“, - aiškino A.Kašauskas.
Dažniausiai architektūrą ir peizažus tapantis dailininkas piešimą
pradėjo praktikuoti prieš ketvirtį amžiaus, vadovaujamas dailės klasiko
neprilygstamo portretisto Vytauto Ciplijausko.
„Kurį laiką dailininkų stovykloje stojo tyla. Prieš septynetą metų mes
atnaujinome piešimo iš natūros pamokas. Tačiau piešimas pieštuku tarp
dailininkų nėra išplitęs reiškinys. Dailininkų sąjungoje yra 1300
narių. Manau, tik kokios trys dešimtys praktikuoja piešimą“, - kalbėjo
A.Kašauskas.
Piešimo pamokos dailininkams - yra savotiška mankšta. Ji reikalinga ne
tik pradedantiems, bet ir aukštumų pasiekusiems.
„Kaip sportininkams nuolatinis bėgiojimas, muzikantui grojimas. Jie
treniruojasi, mes mikliname ranką ir protą, nepaisant to, kad tapome
peizažus, abstrakcijas ar urbanistinius vaizdus.
Į „Arkos“ galeriją piešimo pamokoms susibūrę profesionalūs dailininkai
neturi jokių programų. “Kas kaip nori, taip ir piešia. Kai kurie šiuos
eskizus vėliau panaudoja savo paveiksluose. Kas nepanaudoja, vis tiek
repeticijos į naudą išeina. Juk muzikantai kas dieną po penkias
valandas groja, kol gauna galimybę kartą per mėnesį viešai koncertuoti.
Mūsų amate reikalingi ir mechanininiai įgūdžiai. Jeigu išgroji
sudėtingą simfoniją, tai etiudą ar dainelę pagroti labai paprasta“, -
palygino A.Kašauskas.