Bajorų gatvėje kretingiškė gyvena lūšnoje (nuotraukos)

Bajorų gatvėje esantį Galdikų būstą sunku ir namu pavadinti. Net Kretingos rajono savivaldybėje jis vadinamas „vištininku“.

Ilgas vištų fermos pastatas kadaise buvo perdirbtas į 13 butų, kuriuose įsikūrė Kretingos tarybinio ūkio - technikumo darbuotojai. Pas čia gyvenančią motiną ir seserį į šalia atsilaisvinusį butą A.Galdikienės šeima atsikraustė 1986 metais, po to, kai Skuodo rajone sudegė jų namas.

Po trejų metų tarybinis ūkis savo darbuotojams pastatė daugiabutį namą, į kurį iškraustė „vištininko“ gyventojus. Jų butus iš abiejų fermos galų nugriovė.

Tačiau A.Galdikienė čia liko gyventi nenugriautoje fermos dalyje.

Tuomet moteriai buvo pasiūlyta kraustytis į seseriai skirtą 3 kambarių butą, bet kretingiškė atsisakė. „Kaip mes būtume gyvenę viename bute: mano motina, sesuo su dviem vaikais ir aš su sergančiu vyru ir dar trimis savo vaikais“, - tokį pasiūlymą atmetė A.Galdikienė.

Atskiro buto moteriai niekas nesiūlė, nes pašte laiškaneše dirbusi kretingiškė nebuvo dirbusi tarybiniame ūkyje. „Darbininkai jau buvo pradėję ardyti ir mano buto stogą. Tada aš kreipiausi į rajono prokurorą, ir jis uždraudė griauti fermos dalį, kurioje aš ir vyras gyvenome su trimis nepilnamečiais vaikais“, - pasakojo moteris.

Žemėtvarkos planuose buvo pažymėta, kad visa daugiabučiu namu paversta ferma yra nugriauta, nors Galdikų šeima su vaikais iki šiandien liko registruoti nenugriauto pastato dalyje.

Fermos vietoje esantis žemės sklypas jau seniai yra išdalintas buvusio ūkio darbuotojams ir privatizuotas kartu su būstu ir jame gyvenančiais žmonėmis.

Likusi gyventi „vištininke“ A.Galdikienė 1990 metais įsivaikino pažįstamų žmonių neprižiūrimą 8 mėnesių kūdikį.

Grįžusi iš motinystės atostogų, ji dar kurį laiką dirbo Kretingos autobusų parke konduktore, bet ir iš šio darbo turėjo išeiti, nes jai reikėjo prižiūrėti insulto ištiktą savo vyrą.

Vincentas Galdikas 20 metų dirbo „Akmenos“ medžio apdirbimo įmonėje. Pašlijus sveikatai jis buvo atleistas. Dabar 70 metų sulaukęs neįgalus vyras jau yra patyręs tris insultus, nuolat guli lovoje ir yra neveiksnus.

Šeima gyvena iš jo beveik 800 litų siekiančios pensijos ir iš atsitiktinių žmonos uždarbių pas ūkininkus. „Išbėgu porai valandų kur nors padirbėti, nes ilgiau be priežiūros vyro palikti negaliu“, - sakė dėl to nuolatinio darbo ieškoti negalinti moteris.

Vėjo perpučiamoje pašiūrėje Galdikams sunkiausia išgyventi žiemą. Žmonės šildosi malkomis kūrenama krosnimi. Apgriautus buvusios fermos galus A.Galdikienė užsilopė lentomis, į kurių tarpus prikaišiojo skudurų.

Nuo drėgmės pūva baldai, išlinkusios lubos kurią dieną grasina užgriūti. Moteris savo būstą norėtų pasiremontuoti, tačiau kišti sunkiai uždirbamus pinigus į savo žemės lopinėlio neturintį ir neegzistuojantį pastatą jai ranka nekyla.

Anglijoje uždarbiaujančių, aplinkiniuose kaimuose butus nuomojančių vaikų padedama A.Galdikienė statytųsi padoresnį namelį, tačiau prie „vištininko“ nėra priskirtas žemės sklypas.

Už dešimties metrų esantis jų šulinys liko svetimame žemės sklype. Vandens maistui kibiruose kretingiškė parsineša iš kaimynų. Rūbus skalbiasi netoli esančiame miesto tvenkinyje.

Gyvenimas „vištininke“ visiškai apkarto, kai prieš 8 metus lūšnoje buvo atjungta elektra.

Tuomet dar kartu su tėvais gyvenęs sūnus savo kambarėlyje žiemą šildėsi elektrine krosnele, ir šeima nesugebėjo išsimokėti susidariusios 450 litų skolos.

Dalimis mokėti elektros tinklai neleido ir elektrą skolininkams atjungė. Vėliau elektros tiekimo niekas nebepajungė, nes šio namo jokiuose planuose nebėra.

Be elektros gyvenanti šeima miegoti eina pradėjus temti. Dieną vienintelis šviesos šaltinis į vidų įsiskverbia pro aprūkusius tris buvusios fermos langus. „Nesame visiškai nutolę nuo gyvenimo: pasiklausome radijo imtuvo, pasižiūrime maitinimo elementais veikiantį televizorių. Kol šviesu, paskaitau knygą“, - apie savo buitį pasakojo A.Galdikienė, kuri savo mobilųjį telefoną pasikrauna pas draugus.

Dabar, kai nėra taip šalta, valgyti šeima verdasi ant dujinės viryklės, kuri prijungta prie suskystintų dujų baliono.

Visus maisto produktus kretingiškė perka parduotuvėje. Prie namų susikasti darželį nėra kur, nes visa žemė aplink priklauso kitiems žmonėms.

Didžiausia moters svajonė - gauti butą. Dirbdamas „Akmenoje“ vyras 20 metų stovėjo eilėje butui gauti.

Kai buvo perrašomos eilės, vyro pavardė iš sąrašų dingo, nes jie nežinoję, kad reikia pristatyti papildomus dokumentus.

Dabar kretingiškė bendroje socialinio būsto eilėje yra 27 vietoje. Per metus Kretingos rajone socialinius butus gauna vos kelios šeimos.

Rajono valdininkai skėsčioja rankomis ir tvirtina niekuo moteriai padėti negalintis.

Žemėtvarkininkai negali atsakyti, kodėl prie nenugriauto namo dalies prieš 20 metų nebuvo paliktas nedidelis žemės sklypas.