Daug metų J.Bucquoy garsėjo kaip belgų menininkų bendruomenės
nesutramdomas maištininkas. Naujausias jo projektas, „Musee du Slip“,
viena vertus, yra nuosaikus, nors, kita vertus, tam tikra prasme ir
nepadorus.
Vertingiausias muziejaus eksponatas yra įrėmintos išblukusios
mėlynos vyriškos apatinės kelnaitės su baltais dryželiais, kažkada esą
priklausiusios Belgijos finansų ministrui Didier Reyndersui.
„Šių apatinių autentiškumą patvirtina sertifikatas“, - sakė
J.Bucquoy, rodydamas į drebančia ranka suraitytą parašą, kuris, jo
teigimu, yra D.Reynderso.
J.Bucquoy tvirtina, kad D.Reyndersas padovanojo tas kelnaites
muziejui, kuris buvo atidarytas liepos pradžioje. Tačiau net jei ir
taip, vargu ar ministras tikėjosi, kad jos atsidurs greta siaurikių,
kurios esą priklausė buvusiai belgų pornovaigždei Brigitte Lahaie?
Muziejuje yra dar 10 įžymybių apatinių, kurių daugumą padovanojo
Belgijos menininkai, dainininkai ir politikai. Taisyklė yra tokia, kad
jų savininkai juos turėjo dėvėti bent vieną dieną.
„Noriu kurti poeziją iš kasdienių dalykų, suteikdamas jiems kitokį
kontekstą, - „Reuters“ sakė J.Bucquoy. - Aš sakau, kad apatiniai yra
menas. Įrėminkit juos ir sukurkit naują būdą pažvelgti į pasaulį“.
Greta įžymybių kelnaičių demonstruojami ir meno kūriniai, kuriuos
J.Bucquoy sukūrė per pastaruosius 25 metus ir kuriuose vaizduojamos
įžymybės ir, kaip pripažįstama, joms nepriklausę apatiniai.
Pavyzdžiui, galima pamatyti buvusį JAV prezidentą Johną F.Kennedy
(Džoną F,Kenedį), buvusią britų ministrę pirmininkę Margaret Thatcher
(Margaret Tečer) ir Adolfą Hitlerį su kelnaitėmis ant galvų.
J.Bucquoy ypač didžiuojasi Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy
portretu, kuriame jis pavaizduotas su raudonos,
baltos ir mėlynos spalvų maudymosi kelnaitėmis ant galvos. Menininkas
sako, kad puošeiva prezidentas jame atrodo kaip Napoleonas.
Belgijos karalius Leopoldas II, labiausiai prisimenamas kaip
Belgijos kolonijos Kongo įkūrėjas 19-ajame amžiuje ir žiaurus jos
valdytojas, viename paveikslų pavaizduotas su bananais išmargintomis
trumpikėmis.
„Mano, kaip menininko, siekis yra pabėginti atsikratyti
hierarchijos“, - sakė utopinį lygybės ilgesį jaučiantis J.Bucquoy,
kuris pridūrė, jog viliasi gauti savo muziejui Prancūzijos pirmosios
ponios Carlos Bruni, popiežiaus Benedikto XVI ir Irano
prezidento Mahmoudo Ahmadinejado apatinių.
„Žmonės rikiuotųsi į eilę, kad tai pamatytų“, - sakė jis.
„Jei būčiau pavaizdavęs Hitlerį su apatiniais, karo nebūtų buvę.
Manau, kad taip galima prisidėti prie geresnio pasaulio, - savo
filosofiją aiškino menininkas. - Jei ko nors bijai, įsivaizduok jį su
apatiniais. Hierarchija žlugs ir pamatysi, kad tai toks pats žmogus,
kaip ir visi kiti. Visi mes lygūs, visi - broliai“.
J.Bucquoy Belgijoje išgarsėjo 1994 metais išleidęs filmų trilogiją
„Seksualinis belgų gyvenimas“ (La vie sexuelle des Belges), kurioje
jis užsipuolė įsivaizduojamą visuomenės seksualinį suvaržymą.
Menininkas įkvėpimo semiasi iš siurealizmo judėjimo ir kito belgų
menininko Rene Magritte'o, tarp kurio darbų yra
garsusis paveikslas su pavaizduota pypke ir paaiškinimu „Čia ne pypkė“
(Ceci n'est pas une pipe).
J.Bucquoy pridūrė, kad siurealizmas yra truputį panašus į
lingvistiškai padalytą Belgiją - „kažkas, ko iš tikrųjų nėra“.