Jau du šimtus metų virš Rusnės bažnyčios rugpjūčio mėnesį gandrai šoka „valsą“ ir norom nenorom priverčia stebėti ne vieną rusniškį, „moko“ juos pačius šokti. Galbūt todėl saloje yra ne vienas šokių kolektyvas. Gal gandrai pasakoja apie žvejų gyvenimą, istoriją, namo negrįžusius žvejus, gal jie pakuždėjo Salos etnokultūros ir informacijos direktorei Birutei Servienei surengti Laivininkų šventę. Laivininkų šventė - tai Jūros šventės (Klaipėdoje) sesuo, o „Šaktarpis“ - tai brolis.
2006 metais Rusnėje pirmąkart surengta Laivininkų šventė. Pretekstas surengti Laivininkų šventę tapo rusniškių atkurtos antrosios autentiškos žvejų burvaltės krikštynos ir jos plukdymas Atmatos upe. Garbė atlikti šią misiją buvo suteikta Rusnės seniūnui Voitechui Deniušui, prieš tai įteikus jam du švendrių kūlius - senovinius gelbėjimosi plaustus.
Šiemet tradicinė Laivininkų šventė sutapo su Rusnės bažnyčios 200 metų jubiliejumi bei Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimu.
Šventinėmis pamaldomis prasidėjo Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčios pagerbimas. Bažnyčios istorija kur kas senesnė, siekianti XV a. pradžią. Mūrinė bažnyčia šioje vietoje iškilo tik prieš 200 metų. Jos skverelyje grojo Krašto apsaugos savanorių pajėgų pučiamųjų orkestras iš Vilniaus.
Tikintiesiems ir svečiams skambėjo Šilutės mišraus vokalinio ansamblio „Mingė“ ir Šilutės vokiečių bendrijos choro „Heidė“ dainos (vadovai Regina Jokubaitytė, Valteris Matulis). Pristatyta dailės darbų paroda „XIX-XX a. Pamario krašto žmonių pasaulis Prūsų Lietuvos dailininkų akimis“ (parodos kuratorius Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis). Parodą pristatė Aleksandras Popovas (VšĮ „Nidden“ steigėjas ir narys).
Iškilminga eisena nuo bažnyčios per miestelį, aidint Krašto apsaugos savanorių pajėgų pučiamųjų orkestrui, Laivininkų šventės dalyviai atžygiavo prie Atmatos upės, kur vartus jiems atkėlė vadinamas „Rusnės kiemelis“. Rusnės „Svajonių promenadoje“ juos pasitiko iš tūkstančio popierinių laivelių sudėliotas žodis „Lietuva 1 000“. Tai dar vienas šventės akcentas. Rusniškiai ir projekto partneriai iš Vokietijos vadinamajai promenadai papuošti išlankstė 1 000 popierinių, simbolizuojančių svajones, laivelių (kuratorė Živilė Skirkevičienė).
Renginio vedėja Dalia Drobnienė, atidarydama „Rusnės kiemelio“ vartus, uždainavo: „Išbėg išbėg iš Rusnės kiemo“, nes pernai Laivininkų šventė vyko karčemoje, o šiemet „Rusnės kiemelyje“. Šventės dalyvius sveikino Seimo nariai, svečiai iš Vokietijos bei Rusnės seniūnas Voitechas Deniušas.
Rusnės medinė architektūra - tai vizitinė kortelė. Jau treti metai pagerbiami šio paveldo puoselėtojai. Seniūno V.Deniušo padėkos skirtos rusniškiams, kurie puošia Rusnę gražiomis savo sodybomis, gražina medinius daugiabučius namus. Padėkos žodžių nusipelnė Aušra Šležienė, Daiva ir Viktoras Jankauskai, Indrė ir Daivaras Matukevičiai, Algis Martinkus, Arūnas Almonaitis, Liuda ir Ričardas Kasiliauskai, Lina ir Artūras Siliai, Elena Surgailienė, Zita Ežerinskienė, Zita ir Stasys Žiliai.
„Rusnės kiemelyje“ atidaryta vienos dienos paroda „Kuršininkės. Buitis, darbai, poilsis“ (pristatė Neringos istorijos muziejaus direktorė Eleonora Jonušienė), „Ziudverstė - išnykusi pamario žvejo kepurė“ (pristatė Šilutės muziejaus direktorė R.Šikšnienė).
Kaip skaptuoti geldas mokė Česlovas Talačka, skudučius gaminti mokė Vida Talačkienė, suvenyrinius laivelius gamino Eitvilas Talačka iš Ukmergės rajono Sukininkų kaimo.
Laivininkų šventės simboliu tapusias etnografines nėgių gaudykles-bučiukus mokė pinti rusniškis Vaidas Gricius. Jo mokytojas Ervinas Prūsas. Pamariškių mėgstamas žuvis bučiukais daugiau nei 40 metų gaudantis Girininkų kaimo gyventojas E.Prūsas dabar ir pats yra tarsi gyvasis šio krašto eksponatas. Tačiau šįkart senasis žvejys šventėje nedalyvavo - sunegalavo.
Ką galima pagaminti savo rankomis iš odos mokė šilutiškė Gražina Adeikienė. Dailės salelėje per kelias minutes savo abrozdėlį galėjo išvysti kiekvienas norintis. Norinčius pozuoti piešė dailininkas K.Šiaulytis. Buities ir margučių palėpėje triūsė Vytautas ir Angelė Raukčiai, pamario žuviene vaišino Irena Lešinskienė ir Algis Dirsė.
Jaunimo edukacinės-etnografinės stovyklos kiemelyje buvo galima pasigrožėti vaikų piešiniais, molio dirbiniais bei fotografijomis.
Kiekvieną kiemelį aplankė ir pakalbino renginio vedėja D.Drobnienė, o ją lydinčios mergaitės, apsirengusios tautiniais drabužiais, jų šeimininkams įteikė padėkos raštus.
D.Drobnienė renginio metu ne kartą rusniškių teiravosi, ar rusniškiams reikalingas pavasarį minimas Šaktarpis. Norą reikėjo išreikšti aukojant pinigėlį, kadangi apkarpius lėšas kultūros renginiams, rusniškiai nebegali tais pačiais metais rengti abiejų didžiausių savo renginių - pavasarį minimo Šaktarpio ir vasarą - Laivininkų šventės. Tad tenka jas organizuoti pakaitomis. Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna. Atidarius aukų bačkutę paaiškėjo, kad joje yra tik 8 litai. Tačiau rusniškius ji nuramino, kad Šaktarpis pavasarį vis tiek bus, kad ir už 8 litus.
Šventė tęsėsi. Vyko Šilutės rajono meno mėgėjų kolektyvų dainų ir šokių pynė (organizatorė S. Mockienė). Vakare juos pakeitė Simono Donskovo popmuzikos koncertas. Šventę finišavo žvejų ir upeivių pagerbimas. Tradiciškai uždegtas laužas, tarytum švyturys negrįžusiems žvejams.
Vėliau jaunimėlis linksminosi gegužinėje.
Lietuvos turizmo traukos vietove 2009 išrinktas Šilutės rajone esantis Nemuno deltos regioninis parkas, kuris išsiskiria gamtos, kultūros ir tausojančio turizmo darna. Tad, pasak VšĮ „Šilutės turizmo ir verslo informacijos centras“ turizmo vadybininkės Živilės Pakalniškytės, lydėjusios filmavimo grupę, kuri dvi dienas dirbo Nemuno deltos regioniniame parke, filmavimo grupė kuria trumpą filmą apie vietovę nugalėtoją. Jis bus pristatytas Briuselyje ir rodomas visus metus.
Ž.Pakalniškytės teigimu, kas atvyksta į vienintelę Nemuno deltos salą, niekada dėl kelionės nesigaili. Unikali ne tik Rusnės gamta ir senųjų statinių architektūra, bet ir istorija. Sakoma, kad kadaise tai buvo žvejų sostinė, o saloje gyveno vieni turtingiausių pajūryje žmonių. Rusnėje yra pačios žuvingiausios Lietuvos vietos - starkiai, karšiai, žiobriai, lydekos, šamai ir kitos žuvys iki šiol masina žvejus mėgėjus. Tačiau dabar žvejų turtuolių saloje nėra.