Ruošdamiesi rugsėjo pabaigoje prasidėsiančiam koncertų turui Amerikoje, kur taip pat ketina išeiti groti į gatves, „InCulto“ nariai vieną po kito rengia mobilius muzikinius pasirodymus netikėtose erdvėse.
Jie nori nustebinti žmones, kai jie to nesitiki, priversti juos šypsotis, šokti ir nors trumpam pamiršti kasdienius rūpesčius.
„Nešdamiesi instrumentus ir gerą nuotaiką, o svarbiausia – gyvą garsą, mes galime užsukti bet kur – užklupti dirbančius kolegas biuruose, besiilsinčius draugus namuose, žmones stotyje, laukiančius autobuso, apsipirkinėjančius parduotuvėse ir turguose, net ir tave, mažoje kavinėje gurkšnojantį arbatą“, – žadėjo grupės lyderis Jurgis Didžiulis, idėją radęs Kuboje.
Keletą viešų koncertų jau surengę muzikantai norėjo, kad jie ne tik būtų pramoga kasdienybėje besisukantiems miesto gyventojams, bet ir leistų įgyvendinti kūrybines idėjas jiems patiems.
„InCulto“ vyrukai, pasipuošę baltais marškiniais ir languotomis kelnėmis, apsiginklavę būgnais ir kitais muzikos instrumentais, privertė šypsotis net iš pradžių rūstų Halės turgaus apsaugininką – o prekeivės netrukus ėmė šokti.
„Muzika gydo. Jos – puikios moteriškės“, – šyptelėjo J.Didžiulis, prisipažinęs, kad tokie koncertai teikia ne tik kūrybinio džiaugsmo – jie patogūs, nes nereikia rūpintis scena, aparatūra, logistika ir panašiais dalykais.
- Esate sakęs, kad jums tai ne tik smagus nuotykis, bet ir iššūkis, reikalaujantis itin greitos reakcijos, atvirumo ir drąsos. Ar buvo momentų, kai drąsos šiek tiek pritrūko? – paklausėme J.Didžiulio.
- Adrenalinas prideda azarto. Mums visiems vis dar trūksta šiek tiek drąsos, bet dėl to ir yra labai smagu.
Mane įkvėpė praėjusiais metais Kuboje patirti įspūdžiai, kai su įvairių sričių menininkais brovėmės į neturtingųjų rajonus ir paprasčiausiai stengėmės spontaniškai linksminti žmones.
Aš tuo metu maniau, kad mus gali mažų mažiausiai primušti, bet buvau maloniai nustebęs, kaip teigiamai žmonės reagavo.
Jeigu nebūčiau to patyręs, gal nebūtų atėję į galvą ir patiems tokį dalyką padaryti.
- Vienas atviriausių mūsų muzikantų projektų – Gatvės muzikos diena. O jūsų valia muzika ne tik išeina į gatvę, bet ir ateina, įsiveržia į žmogaus kasdienybę. Gal tai reiškia naują etapą mūsų muzikinėje kultūroje?
- Šiais laikais muzika ir menas apskritai yra pinigų vergai. Mums šis sumanymas yra emancipacijos forma, paprastas mūsų amato reiškinys – kaip grafičiai gatvėje.
Tai nėra itin didelė naujovė, bet mums būtų labai džiugu, jei savo pavyzdžiu suteiktume ir kitiems drąsos daryti panašius dalykus, matytume daugiau demokratiško meno reiškinių mūsų visuomenėje.
- Ar bandysite ką nors panašaus daryti ir tų Amerikos miestų, kuriuose netrukus koncertuosite, gatvėse?
- Tikrai taip. Bandysime ir užsidirbti jose. Tai yra priemonė save populiarinti ne Lietuvos išeivių aplinkoje, būdas kitaip susipažinti su šalies žmonėmis.
Važiuojame su geru draugu operatoriumi Petru Skukausku, kuris įamžins ne tik kaip mums sekasi paveikti amerikiečius, bet ir mūsų įspūdžius ten.
Stengsimės amerikiečiams parodyti lašelį Lietuvos, o tautiečiai galės pamatyti Ameriką iš mūsų perspektyvos.